miẽsto žẽmė, miesto teritorija. Jai priklauso miesto pastatų, statybų, miškų ir parkų užimama teritorija, bendrojo naudojimo (gatvės, aikštės, krantinės), žemės ūkiui (sodai, daržai, pievos, medelynai), geležinkelių, vandens, oro transportui skirta žemė ir kitos naudmenos. Miesto žemė turi išimtinį teisinį statusą. Miesto žemės naudojimo tikslinė paskirtis, konkrečios ribos, naudojimo specialios sąlygos, servitutai, kiti ribojimai nustatomi miestų bendruosiuose, detaliuosiuose ir konkrečių sklypų specialiuosiuose planuose. Miesto žemė skirstoma į valstybinę bendrojo naudojimo, privačią, valstybinę specialiosios paskirties žemę. Valstybinei bendrojo naudojimo miesto žemei priklauso aikštės, gatvės, privažiavimai, krantinės, parkai, skverai ir kita. Ši žemė naudojama susisiekimui, gyventojų buičiai, sveikatai ir poilsiui. Ją patikėjimo teise valdo bei tvarko savivaldybės ir seniūnijos. Privačia miesto žeme laikoma piliečiams nuosavybės teise priklausantys privatūs namų valdų žemės sklypai ir į miesto teritoriją įsiterpusios žemės naudmenos (ariamoji žemė, pievos, ganyklos, daržai, sodai ir kita), naudojamos žemės ūkio reikmėms. Už tinkamą šios žemės naudojimą atsako jos savininkas, tokios žemės apsaugos ir naudojimo sąlygos, kiti ribojimai nustatomi nuosavybės dokumentuose. Valstybinė specialiosios paskirties miesto žemė skiriama individualių, daugiabučių gyvenamųjų namų statybai, infrastruktūros, kultūros, švietimo, rekreaciniams objektams statyti ir eksploatuoti.
LIETUVOJE pagal Teritorijos administracinių vienetų ir jų ribų įstatymą (1994) apskričių centrų ribas nustato ir keičia Seimas Vyriausybės teikimu, kitų miestų – Vyriausybė, atsižvelgdama į savivaldybės tarybos siūlymą, pateiktą įvertinus vietos gyventojų nuomonę. Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme (1997) įtvirtinta, kad piliečiams neatlygintinai perduodamo nuosavybėn naujo žemės sklypo, esančio miesto teritorijai priskirtoje žemėje, dydį kiekviename mieste tvirtina Vyriausybė miesto ar rajono savivaldybės siūlymu. Valstybinė specialiosios paskirties miesto žemė formuojama iš laisvos valstybinės žemės fondo. Pagal Žemės reformos įstatymą (1991, nauja redakcija 1997) tokia žemė suteikiama neatlygintinai arba parduodama lengvatinėmis sąlygomis Lietuvos Respublikos piliečiams, išsikeliantiems iš savininkams grąžinamų gyvenamųjų namų, činšo teise naudojantiems žemę miestuose ir kitiems (iki 2002 07 03 asmenims, įtrauktiems į Vyriausybės tvirtinamą sąrašą: Kovo 11 Akto signatarams, Vyčio kryžiaus ordinu apdovanotiesiems). Pastatų nuosavybės teisės arba teisės naudotis žemės sklypu šiose žemėse bei sklypo ar pastatų nuosavybės teisės perleidimo santykius reguliuoja Civilinis kodeksas (2000, įsigaliojo 2001). Miškų įstatyme (1994, nauja redakcija 2001) nustatyta, kad miestų teritorijose esantys miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Pagal Saugomų teritorijų įstatymą (1993, nauja redakcija 2001) urbanistiniu požiūriu išsiskiriančioms miestų istorinėms dalims, kuriose yra vertingų architektūrinių pastatų ir statinių ansamblių ar kompleksų, saugoti steigiami urbanistiniai arba architektūriniai kultūriniai draustiniai.
1837