miẽstų núostatai, Rusijos imperijos 1870 miestų reforma. Pagal imperatoriaus 1870 06 28 patvirtintus nuostatus luominė miesto vadovybė buvo pakeista neluomine savivaldybe. Jos tvarkomąja institucija tapo miesto dūma, kurią kas ketverius metus rinkdavo nekilnojamojo turto savininkai ir verslininkai, mokantys miestui mokesčius. Dūmos vykdomoji institucija buvo jos narių renkama miesto valdyba. Miestų savivaldybes kontroliavo – tvirtino rinkimų rezultatus, sprendė ginčus, tyrė skundus, svarstė biudžeto sąmatas ir kita – gubernijų miestų reikalų komitetai. Mažesniuose miestuose ir didesniuose miesteliuose miestų valdybas sudarė miestiečių renkamas seniūnas ir keletas narių, kituose miesteliuose – seniūnas ir jo pavaduotojas.
1892, per Aleksandro III kontrreformas, miesto savivaldybės rinkėjų turto cenzas buvo gerokai padidintas, todėl rinkėjų sumažėjo; visus svarbesnius miesto dūmos sprendimus turėjo tvirtinti gubernatorius.
Lietuvoje
Lietuvoje, t. y. Vilniaus gubernijoje ir Kauno gubernijoje, miestų reforma buvo įvykdyta 1876 (Suvalkų gubernijoje, kaip ir visoje Lenkijos karalystėje, reforma nebuvo vykdoma). Miesto dūmos ir valdybos pirmininkas (miesto galva) ir čia buvo renkamas, bet jį galėjo skirti ir gubernatorius. 1892 miestų nuostatai Lietuvoje įgyvendinti 1893; pagal juos iš rinkėjų pašalinta dalis nekrikščionių (t. y. žydų), nors ir atitinkančių turto cenzą.