miẽstų teisma, savivaldos teises turėjusių miestų teismai, nagrinėję miestiečių bylas.
LIETUVOJE įsteigti 14 amžiaus pabaigoje. Iš pradžių veikė pagal Kulmo teisės ir Magdeburgo teisės modelius, vėliau įsitvirtino Magdeburgo teisė. Miestų teismų sistemą sudarė burmistro teismas (sprendė civilines bylas) ir suolininkų teismas (sprendė baudžiamąsias bylas). Burmistro teismą sudarė burmistras (jį rinko miestiečiai iš miesto tarybos narių, tvirtino miesto seniūnas ar privataus miesto savininkas) ir 1 metų kadencijai su teise būti perrinktais miestiečių rinkti tarėjai. Suolininkų teismą sudarė vaitas (lentvaitis), 8–12 suolininkų ir raštininkas. Vaitą skyrė didysis kunigaikštis kaip savo vietininką, privačių miestų vaitą skyrė miesto savininkas iš miestiečių pasiūlytų 3 kandidatų. Suolininkus rinko miestiečiai. Dažnai pasitaikydavo, kad abu teismai posėdžiaudavo kartu miesto rotušėje spręsdami bylas, susijusias su turtiniais santykiais ir nusikaltimais. Sprendimai būdavo priimami balsų dauguma, tvirtinami rotušės antspaudu, raštininko ir teismo narių parašais. Teismo sprendimai galėjo būti skundžiami didžiojo kunigaikščio asesorių teismui, kurį vykdė kancleriai, pakancleriai ir žemesnieji pareigūnai. Apeliacija buvo ribota – galėjo būti teikiama baudžiamojoje byloje priėmus sprendimą bausti mirties bausme arba kai civilinėje byloje ieškinio suma būdavo daugiau kaip 600 auksinų. Nuo 1791 veikė 3 instancijų miestų teismai civilinėms byloms: burmistro, teritorinis apeliacinis, asesorių (aukščiausioji apeliacinė instancija) teismas. Po Abiejų Tautų Respublikos III padalijimo (1795) šie teismai panaikinti, vietoj jų sudaryti magistrato ir rotušės teismai.
620