migdomieji vaistai

mgdomieji váistai, hipnòtikai, centrinę nervų sistemą veikiančios, budrumą mažinančios medžiagos. Vartojami nemigai gydyti, nerimui slopinti. Mažos migdomųjų vaistų dozės veikia raminamai, mažina reakciją į aplinkos veiksnius, emocinę įtampą, psichomotorinį aktyvumą. Didesnės dozės sukelia mieguistumą, gali trikdyti pusiausvyrą ir eiseną, slopinti traukulius (tam tikrų cheminių grupių migdomieji vaistai), labai didelės gali sukelti narkozę. Seniausias sintetinis migdomasis vaistas – chloralio hidratas – sukurtas 19 a., pirmieji barbitūratai susintetinti 20 a. pradžioje. Jie ilgai vartoti miegui sukelti, traukuliams slopinti, bet dėl greito pripratimo, toksiškumo, kvėpavimo centro slopinimo 21 a. vartojami retai. Dėl daugelio šalutinių poveikių nebevartojami ir glutetimidinas, etchlorvinolas, piperidino dariniai. Pirmieji benzodiazepinai, sukurti 1956, greitai pakeitė barbitūratus, nes buvo ne tokie toksiški, nedarė poveikio vaistų metabolizmui ir prie jų buvo ne taip greitai priprantama. Barbitūratai pasižymi raminamuoju, miorelaksuojamuoju, nerimą mažinančiu ir traukulius malšinančiu poveikiu. Jie trumpina užmigimą ir būdravimo laiką, ilgina miegą, reguliuoja miego stadijas, žmogus jaučiasi geriau išsimiegojęs. Benzodiazepinai, kaip ir barbitūratai gali būti trumpai, vidutiniškai ir ilgai veikiantys. Šalutinis benzodiazepinų poveikis – mieguistumas, psichomotorikos sutrikimai, kartais dirglumas, miego apnėja, abstinencijos sindromas staigiai nutraukus – priklauso nuo vaisto dozės. Sudėtingesni nei benzodiazepinai migdomieji vaistai pradėti sintetinti 20 a. 9 dešimtmetyje, jų migdomasis poveikis atsiranda veikiant gama aminosviesto rūgšties (GABA) receptorius. Priklauso 3 cheminių grupių vaistai – ciklopirolonai, imidazopiridinai ir pirazolopirimidinai. Visi veikia panašiai kaip benzodiazepinai: mažina užmigimo trukmę, ilgina miegą, jis išlieka natūralus; kitaip nei pavartojus benzodiazepinų, nuo šių vaistų ryte prabundama lengvai, nejaučiama nuovargio, mieguistumo, gerai toleruojami, neslopina kvėpavimo. Vartojant ilgesnį laiką nepriprantama, ypač maža priklausomybės sindromo rizika. Miegą gali sukelti ne tik migdomieji vaistai, migdomuoju poveikiu pasižymi inhaliaciniai ir intraveniniai anestetikai, antidepresantai, antihistamininiai vaistai, neuroleptikai, aminorūgštys, chlormetiazolis (vartojamas alkoholinei abstinencijai, parkinsonizmui gydyti), hormonas melatoninas, etilo alkoholis, kai kurios augalinės medžiagos (pvz., valerijono šaknis, melisos lapai). Ligoniams, kuriems pasireiškia obstrukcinė miego apnėja, vartojantiems daug alkoholio, sergantiems kepenų, inkstų ar plaučių ligomis, senatvėje migdomųjų vaistų neskiriama ar skiriama nedaug. Dėl galimo teratogeninio poveikio migdomųjų vaistų negali vartoti nėščiosios.