migrãcija (lot. migratio – kėlimasis, kraustymasis), valstybės, regiono, miesto ar kaimo gyventojų kėlimasis, kraustymasis į kitą vietovę.
Migracijos samprata
Dažniausiai migracija žymi ilgų nuotolių persikėlimą ir didelių žmonių grupių kraustymąsi ilgesniam laikui. Migracija būdinga visiems žmonijos istorijos ir priešistorės laikotarpiams. Migracija yra vienas evoliucijos svarbiausių veiksnių (šalia natūraliosios atrankos, genetinių pokyčių ir mutacijos).
Rūšys
Skiriama vidaus (kraustymasis šalies viduje) ir tarptautinė (kėlimasis iš vienos šalies į kitą) migracija. Gali būti savanoriška (dėl šeiminės padėties, klimato, karų, ekonominių, politinių, kultūrinių, religinių ir kitų priežasčių) ir prievartinė (vergų prekyba, nelegali prekyba žmonėmis, etniniai valymai) migracija. Prievartinė migracija gali būti taikoma kaip socialinės kontrolės priemonė autoritarinėse valstybėse. Savanorišką migraciją dažnai lemia lėta kultūrinė infiltracija, sunkumai įsidarbinti, neprisitaikymas prie klimato sąlygų ir kita, neretai ji keičia socialinę struktūrą (pvz., spartina urbanizaciją). Migracija gali reikštis ir kaip darbuotojų kasdieninis važinėjimas dirbti į kitą miestą ar net gretimą valstybę.
Slovėnijos kariuomenė lydi migrantus Slovėnijos ir Austrijos pasienyje (2015)
Migracija gali būti sezoninė (daugiausia susijusi su žemės ūkiu), ilgalaikė, nuolatinė, vietinė, regioninė, tarptautinė, iš kaimo į miestą (būdinga besivystančioms valstybėms), iš miesto į kaimą (būdinga išsivysčiusioms valstybėms, kai gyvenimas mieste tampa per brangus ar varginantis). Asmens ar jų grupės persikėlimas iš vienos valstybės į kitą vadinamas emigracija, užsienio valstybės piliečių ar asmenų be pilietybės atvykimas į valstybę nuolat arba ilgą laiką joje gyventi – imigracija.
Istorija
Istorinė migracija prasidėjo apytiksliai prieš 1 mln. metų, kai Homo erectus rūšies primatai kėlėsi iš Afrikos į Euraziją. Prieš maždaug 150 000 metų Homo sapiens rūšies primatai apsigyveno Afrikos teritorijos didžiojoje dalyje, prieš maždaug 70 000 metų ėmė iš jos kraustytis, prieš maždaug 40 000 metų paplito Australijoje, Azijoje ir Europoje. Migracija į Pietų ir Šiaurės Ameriką vyko apytiksliai prieš 15 000–20 000 metų, prieš maždaug 2000 metų buvo apgyventos Ramiojo vandenyno salos. Prieš maždaug 6000–8000 metų Australazijos (Australija, Naujoji Gvinėja, Naujoji Zelandija, Malajų salynas, Melanezija) gyventojai plito po Pietų Kiniją ir Taivaną. Bronzos amžiuje vyko indoarijų migracija į Šiaurės Indiją ir po ją.
Apytiksliai nuo 750 prieš Kristų graikai pradėjo 250 metų trukusią ekspansiją visomis pasaulio kryptimis ir kūrė savo kolonijas. Apie 180 prieš Kristų prasidėjo invazijos iš Vidurinės Azijos į Šiaurės vakarų Indiją. 6–11 a. tiurkai plito po Vidurinę Aziją, Pietų Europą ir Artimuosius Rytus. Manoma, 5–6 a. malajai ir indoneziečiai įsikūrė Madagaskaro saloje, vėliau čia ėmė kraustytis Ramiojo vandenyno salų ir Afrikos gyventojai. Arabų beduinų gentys apie 1000 apsigyveno Šiaurės ir Vidurio Afrikoje, 11–13 a. judėjo nuo Egipto Vakarų Afrikos link. Viduriniais amžiais kai kurios germanų gentys migravo į Rytus. 13 a. prasidėjo didelė mongolų ir tiurkų migracija po Euraziją. 11–18 a. vietnamiečiai išplito į Azijos pietus.
Migracija turėjo įtakos Vakarų Romos imperijos žlugimui, Amerikos, Australijos, Indijos kolonizacijai. 16 a. apie 240 000, 19 a. – daugiau kaip 50 mln. europiečių atvyko į Ameriką. Nuo 18 a. pabaigos industrializacija privertė Didžiosios Britanijos kaimo gyventojus keltis į miestus ir vietoj žemės ūkio imtis pramonės veiklos; vėliau ši tendencija išplito visame pasaulyje. Globalizacijos veikiama darbo rinka ir tobulėjančios transporto priemonės paspartino migraciją. 18 a. pabaigoje–19 a. į Pietryčių Aziją atvyko apie 50 mln. gyventojų, daugiausia iš Indijos ir Kinijos, į Šiaurės Aziją kėlėsi gyventojai iš Rusijos, Korėjos, Kinijos. 18 a.–19 a. viduryje migracijos tempai labai paspartėjo, daugiausia dėl vergų prekybos.
Migracija 20 amžiuje
20 a. pradžioje pasaulyje per metus tarptautinių darbo migrantų (daugiausia iš Italijos, Kinijos) būdavo apie 3 milijonai. Padidėję migracijos mastai padėjo susiformuoti diasporoms įvairiose pasaulio šalyse. Per Rusijos pilietinį karą apie 3 mln. rusų, vokiečių ir lenkų išvyko iš Rusijos. Holokaustas privertė daug žydų persikelti į Palestiną (1948 ji buvo padalyta ir įkurtas Izraelis), susikūrus žydų valstybei jie vyko į Izraelį savanoriškai.
Po Antrojo pasaulinio karo iki 20 a. 7 dešimtmečio migracijos mastai Europoje pasiekė apie 20 mln. gyventojų. Daugiausia (apie 16,5 mln.) jų buvo vokiečiai, pasitraukę iš Vokietijos rytinių žemių į Vakarus. Vyko lenkų, ukrainiečių, lietuvių, latvių, estų, baltarusių ir kitų tautų (tautų deportacijos) trėmimai į Rusijos rytus, dabartinės Kazachijos šiaurę. 20 a. t. p. vyko kinų judėjimas į Tibetą ir Rytų Turkestaną, javiečių – į Vakarų Naująją Gvinėją ir Kalimantaną, brazilų – į Amazoniją, arabų – į Kurdistaną, rusų – į Sibirą ir Vidurinę Aziją. 20 a. 2–8 dešimtmečiais apie 7 mln. afroamerikiečių persikėlė iš Jungtinių Amerikos Valstijų kaimiškųjų Pietų valstijų į Šiaurės, Vakarų ir Vidurio valstijas (Didžioji migracija).
Migracija 21 amžiuje
Plinta nelegali migracija ieškant geresnių gyvenimo sąlygų, pabėgėliai prašo politinio prieglobsčio. Į Jungtines Amerikos Valstijas daugiausia vyksta migrantai iš Lotynų Amerikos, į Vakarų Europos šalis – iš buvusių kolonijų ir skurdžiau gyvenančių Rytų Europos šalių, į Rusiją – iš Vidurinės Azijos (Tadžikijos, Uzbekijos, Kirgizijos), Ukrainos, Moldavijos, Sakartvelo, Armėnijos. Dėl išeivių iš Sirijos, Irako, kitų Azijos ir Afrikos šalių antplūdžio į Europą 2015 prasidėjo Pabėgėlių krizė. Iš viso 2019 pasaulyje priskaičiuota apie 272 mln. migrantų, gyvenančių ne savo kilmės šalyje, iš jų 7–10 % – pabėgėliai.
Pasaulio banko duomenimis, 2018 migrantų, dirbančių užsienyje, į tėvynę siunčiami pinigų pervedimai jų šeimos nariams ir kitiems fiziniams ir juridiniams asmenims visame pasaulyje sudarė 689 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių, daugiausia šių lėšų gavo Indija (79 mlrd.), Kinija (67 mlrd.), Meksika (36 mlrd.), Filipinai (34 mlrd.), Egiptas (29 mlrd. Jungtinių Amerikos Valstijų dolerių). Didžiausią įtaką šalies ekonomikai migrantų siunčiami pinigų pervedimai turėjo Tongoje (2018 jie sudarė 40,7 % šalies BVP), Kirgizijoje (33,2 %), Haityje (30,9 %), Tadžikijoje (29 %), Nepale (28 % BVP).
Moksliniai tyrimai ir stebėsena
Italų genetikas Luigi Luca Cavalli-Sforza 20 a. pradžioje pirmasis ėmė tirti migracijos istorines aplinkybes. 20 a. pabaigoje–21 a. pradžioje tarptautinę migraciją tyrė Jungtinių Amerikos Valstijų sociologai Douglasas Massey, Douglasas Gurakas, Jeanas-Yvesʼas Hamelis, Didžiosios Britanijos – Hakimas Adi, Ewa Morawska, Odedas Starkas.
1951 Šveicarijoje įkurta Tarptautinė migracijos organizacija (Lietuva narė nuo 1998), 2001 Vašingtone įkurtas Migracijos politikos institutas. 2001 Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija savo veiklos vienu svarbiausių prioritetų išskyrė tarptautinę migraciją, kasmet leidžia tarptautinės migracijos apžvalgas. 2003–05 Pasaulinė tarptautinės migracijos komisija rengė migracijos stebėsenos visame pasaulyje ataskaitas. Nuo 2000 Jungtinių Tautų Generalinės Asamblėjos pasiūlymu kiekvienų metų gruodžio 18 dieną minima Tarptautinė migrantų diena.
Migracija Lietuvoje
Lietuvoje nuo 14 a. ėmė apsigyventi žydai; 18 a. viduryje jų buvo apie 157 000. 14 a. pabaigoje buvo apgyvendinta per Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto Didžiojo žygius į Rytus paimtų į nelaisvę totorių, vėliau, ypač 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje, daugiau jų apsigyveno savo noru. 15 a. pradžioje–16 a. apsigyveno karaimų. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikotarpiu į lietuvių etnines žemes kėlėsi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rytinių teritorijų gyventojai gudai, ukrainiečiai, rusai. Po Lietuvos krikšto (1387) prasidėjo lenkų migracija į lietuvių rytines etnines žemes.
Nuo 19 a. prasidėjo migracija iš kaimo į miestus. 20 a. pradžioje daug gyventojų išvyko į Vakarus – daugiausia į Jungtines Amerikos Valstijas, Pietų Ameriką ir Vakarų Europą. Per Pirmąjį pasaulinį karą 1915 artėjant vokiečių okupacijai į Rusijos gilumą pasitraukė arba prievarta deportuoti apie 300 000 Lietuvos gyventojų. 1918–40 į Lietuvą kasmet imigruodavo apie 1000–2000 žmonių (tarp jų ir pabėgėlių iš pilietinio karo apimtos Rusijos), 1939 rudenį prasidėjus Antrajam pasauliniam karui atvyko daugiau kaip 26 000 pabėgėlių iš Lenkijos (lenkų, žydų, lietuvių). 20 a. 3–4 dešimtmečiais iš Lietuvos į Jungtines Amerikos Valstijas, Braziliją, Argentiną, Kolumbiją, Vokietiją, Urugvajų, Kanadą ir kitas šalis išvyko apie 102 500 žmonių – tarp jų vyravo lietuviai, bet buvo ir apie 25 000 žydų, vykusių į Palestiną, Pietų Afriką, Jungtines Amerikos Valstijas.
1941 06 ir 1944–53 į SSRS lagerius iš Lietuvos išvežta daugiau kaip 142 500 kalinių, ištremta apie 132 000 gyventojų. 1941 ir 1944–45 vyko masinė vokiečių repatriacija į Vokietiją, 1944–47 iš Vilniaus krašto į Lenkiją repatrijavo apie 170 000 lenkų, 1956–59 – dar 48 000. Per visą SSRS okupacijos laikotarpį į Lietuvą gyventi ir dirbti vyko rusai, ukrainiečiai, baltarusiai, kiti rusakalbiai gyventojai, po 1990 didelė dalis jų repatrijavo į Rusiją ir kitas buvusias SSRS respublikas.
1990 atkūrus Lietuvos nepriklausomybę prasidėjo Lietuvos gyventojų emigracija į išsivysčiusias Vakarų šalis, dėl kurios 1990–2018 Lietuvos gyventojų skaičius sumažėjo 706 739 (palyginimui, dėl neigiamo natūralaus gyventojų skaičiaus prieaugio – tik 177 152). Emigracija paspartėjo 2004 Lietuvai įstojus į Europos Sąjungą, kai Lietuvos gyventojams tapo lengviau darbo ir studijų reikalais išvykti į Vakarų Europos šalis, ir ypač 2008 prasidėjus pasaulinei finansinei krizei, dėl kurios Lietuva nukentėjo labiau nei išsivysčiusios Vakarų šalys. Dažniausiai Lietuvos gyventojai emigruoja darbo tikslais (dėl didelio nedarbo Lietuvoje ir didesnių atlyginimų Vakaruose), mažesnė dalis emigrantų išvyksta studijuoti, t. p. dėl šeimyninių aplinkybių (pvz., susituokus su užsieniečiais). Masinė emigracija lėmė demografinę krizę, socialinės sistemos iškraipymą, skatina diskusijas apie dvigubos pilietybės įteisinimą. Tuo pat metu į Lietuvą ėmė vykti darbininkai iš Trečiojo pasaulio valstybių, po 2014 Maidano revoliucijos – iš Ukrainos.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2020 iš Lietuvos emigravo 23 103 asmenys, imigravo 43 096. Daugiau kaip 71 % emigrantų buvo 15–44 metų amžiaus. Daugiausia emigrantų išvyko į Didžiąją Britaniją (6043), Ukrainą (3831), Vokietiją (1778), Norvegiją (1686), Airiją (921). Tarp imigrantų vyravo grįžtantys į tėvynę Lietuvos piliečiai (20 800, daugiausia iš Jungtinės Karalystės – 9600), t. p. imigrantai iš Ukrainos (9300), Baltarusijos (7300), Rusijos (1000).
Migracijos reikalus tvarko Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (įsteigtas 1992).
1989–90 pradėti tarptautinės gyventojų migracijos tyrimai (Audra Sipavičienė, Danutė Tureikytė).
-migrantai; -Tarptautinė migracijos organizacija