migrãcijos poltika, valstybės veiksmai reguliuojant gyventojų migraciją, jos priežastis, procesus ir padarinius.
Rūšys, tikslai, principai
Gali būti vykdoma migraciją ribojanti, migraciją skatinanti ir nesikišimo (kai valstybė nesikiša į migracijos procesus ir leidžia jiems vykti natūraliai) politika. Vidinės migracijos politikos tikslai – stabdyti intensyvią migraciją iš kaimų į miestus, nukreipti migracijos srautus nuo didžiųjų miestų, garantuoti vienodesnę įvairių teritorijų ekonominę socialinę plėtrą. Išorinės (tarptautinės) migracijos politikos tikslai – išsaugoti ūkio plėtros pusiausvyrą, garantuoti socialinį saugumą, subalansuoti darbo rinką, nepažeisti etnokultūrinių interesų. Migracijos politikos principai atspindi šalies plėtros lygį, socialinę, ekonominę, politinę padėtį, ideologiją, kultūrą. Migracijos politikos įgyvendinimui naudojamos įvairios ekonominės, administracinės, agitacinės propagandinės ir kitos priemonės.
Tarptautinės organizacijos
1951 įkurta Tarptautinė migracijos organizacija (Lietuva įstojo 1998) sprendžia migracijos problemas, padeda migrantams, patekusiems į sudėtingą padėtį, ir valstybėms, formuojančioms savo migracijos politiką, skleidžia informaciją apie migraciją įvairiose pasaulio šalyse ir kita. Jungtinės Tautos 1950 įsteigė Vyriausiojo pabėgėlių reikalų komisaro biurą, kuris teikia pagalbą pabėgėliams ir sprendžia jų problemas visame pasaulyje.
Tarptautiniai dokumentai
1951 Jungtinės Tautos priėmė Pabėgėlių, 2003 – Tarptautinės migracijos konvenciją. Europos Sąjungos bendrąja migracijos politika siekiama į Europos Sąjungos valstybes nares pritraukti imigrantų, ypač kvalifikuotų (taip kompensuoti žemą gimstamumo lygį ir išspręsti gyventojų senėjimo problemą), kontroliuoti nelegalią imigraciją. Maastrichto sutartis (1992) nustatė ir Europos Sąjungos šalių narių bendradarbiavimo imigracijos srityje principus. Amsterdamo sutartyje (1997) numatyta, kad Europos Sąjungos institucijos gali savarankiškai priimti teisės aktus, reglamentuojančius migracijos politiką. 2006 Europos Sąjunga priėmė Briuselio prieglobsčio, migracijos ir mobilumo deklaraciją.
neteisėtos migracijos srautams ir prekybai narkotikais stabdyti skirta apsauginė tvora ties Jungtinių Amerikos Valstijų ir Meksikos siena
Atsižvelgdama į pasaulyje sparčiai didėjantį migruojančių žmonių srautą (2020 pabaigoje daugiau kaip 281 milijonas žmonių, arba 3,6 % visų pasaulio gyventojų, gyveno kitose šalyse nei yra gimę) 2016 Jungtinių Tautų Generalinė Asamblėja pradėjo derybas dėl pirmojo dokumento, pasauliniu mastu reglamentuosiančio migraciją. 2018 07 13 buvo parengtas galutinis Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos variantas (Lietuvoje 2018 12 04 priimta rezoliucija Dėl Jungtinių Tautų Visuotinio susitarimo dėl saugios, tvarkingos ir reguliarios migracijos), jam pritarta 2018 12 10 Marrakeše vykusioje Jungtinių Tautų konferencijoje. Šis dokumentas apibrėžiamas kaip teisiškai neįpareigojanti bendradarbiavimo sistema, kuri skatina visų suinteresuotų šalių tarptautinį bendradarbiavimą migracijos srityje, pripažįstant, kad jokia valstybė negali viena tvarkyti migracijos, ir kuria patvirtinamas valstybių suverenumas bei jų įpareigojimai pagal tarptautinę teisę.
Susitarimu siekiama ginti migrantų žmogaus teises, gerinti konsulinę apsaugą ir teikti migrantams pagrindines paslaugas, kovoti su bet kokiomis diskriminacijos, ksenofobijos ir netolerancijos migrantų atžvilgiu apraiškomis, užtikrinti, kad sulaikymas būtų taikomas tik kraštutiniais atvejais. Susitarimą remiančios valstybės sutiko gerinti sąlygas, kad teisėta migracija skatintų darbo jėgos mobilumą, švietimo galimybes ir neleistų migrantams tapti prekiautojų žmonėmis aukomis, įsipareigojo peržiūrėti darbuotojų migrantų įdarbinimo procedūras ir pasirūpinti, kad jos būtų sąžiningos ir etiškos.
Jungtinių Tautų iniciatyva kasmet gruodžio 18-ąją minima Tarptautinė migrantų diena. Šią dieną valstybės skatinamos aptarti migracijos problemas.
Migracijos politika Lietuvoje
Lietuvoje migracijos politikos 21 amžiaus pradžioje pagrindinis tikslas – švelninti migracijos procesų neigiamus padarinius. Lietuvos Konstitucijoje (1992) įteisinta kiekvieno piliečio teisė laisvai išvykti iš Lietuvos, t. p. negalima drausti piliečiui grįžti į Lietuvą. Įstatymas dėl užsieniečių teisinės padėties (2004) nustato užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, kitus klausimus. 2004 Lietuva prisijungė prie Europos Sąjungos bendrosios migracijos politikos. Siekiama laikytis pagrindinės nuostatos – riboti svetimšalių iš trečiųjų šalių atvykimą gyventi į šalį ir Lietuvos piliečių išvykimą. Siekiama stabdyti darbo jėgos (ypač kvalifikuotos) ir išsilavinusio jaunimo emigraciją, skatinti reemigraciją. Tuo tikslu stengiamasi palaikyti glaudžius ryšius su išvykusiaisiais, skatinti jų grįžimą į Lietuvą, garantuoti migracijos srautų teisėtumą, kurti palankias grįžusiųjų integracijos į visuomenę ir darbo rinką sąlygas, skatinti gyventojų mobilumą šalies viduje, semtis gretimų šalių, t. p. valstybių, vykdančių efektyvią migracijos politiką, patirties. Stiprinama kova su nelegalia imigracija iš trečiųjų šalių. Migracijos reikalus tvarko Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerjos.
Statistiniai duomenys
Oficialios statistikos duomenimis, 2021 iš Lietuvos emigravo 25 205 nuolatiniai Lietuvos Respublikos gyventojai, į Lietuvą grįžo gyventi 23 712 Lietuvos Respublikos piliečių. 2021 į Lietuvą imigravo 21 146 užsieniečiai (daugiausia užsieniečių imigravo iš Baltarusijos – 8288, Ukrainos – 6310 ir Rusijos – 1756. Per 2021 šalies viduje iš miesto į kitą miestą gyventi išvyko 15 969, iš miesto į kaimą – 24 327, iš kaimo į miestą – 20 147, iš kaimo į kaimą – 4300 asmenų.
2021 Lietuva susidūrė su nedemokratinio Baltarusijos režimo vykdomu organizuotu migrantų gabenimu. 2021, palyginti su 2020 metų statistika, prieglobsčio prašytojų srautas padidėjo 1226,8 % (2021 – 4259, 2020 – 321), priimtų Migracijos departamento sprendimų dėl prašymų suteikti prieglobstį skaičius padidėjo 510,6 % (2021 – 3786, 2020 – 620).
2271