Mikalõjus Kuziẽtis (vok. Nikolaus von Kues, lot. Nicolaus Cusanus), tikr. Nikolaus Chrypffs 1401Kues (dab. Bernkastel-Kues, Reino kraštas-Pfalcas) 1464 08 11Todi (dab. Umbrijos sr., Italija; palaidotas Romoje), vokiečių filosofas, teologas, mokslininkas. Teisės dr. (1423). Kardinolas (1448).
Gyvenimo faktai
Vaikystėje pabėgo iš namų. Studijavo filosofiją, bažnytinę teisę, teologiją, gamtos mokslus Heidelbergo, Paduvos, Kölno universitetuose. Dirbo Romos kurijoje. 1437 dalyvavo derybose Konstantinopolyje dėl Rytų ir Vakarų bažnyčių susijungimo. Nuo 1450 Brixeno vyskupas, popiežiaus legatas Vokietijoje. Nuo 1458 generalinis vikaras. Analizavo Bažnyčios skilimo priežastis, laikė jas subjektyviomis ir skatino Rytų ir Vakarų bažnyčias susivienyti.
Idėjų ištakos
Mikalojaus Kuziečio filosofijai turėjo įtakos senovės graikų atomistų, neoplatonizmo, Tomo Akviniečio, vidurinių amžių mistikų idėjos.
Filosofijos ir pažinimo samprata
Filosofiją traktavo kaip mokslą apie tai, kas dar nepažinta, bet turi būti pažinta – tai nežinojimo įsisąmoninimas. Pažinimo procese pirmiausia apibūdinami gerai žinomi dalykai, po to einama prie sudėtingesnių. Pažinimas yra begalinis, žmogaus protui nepasiekiama visa tiesa – ji egzistuoja objektyviai, bet tarp objekto ir pažinimo subjekto yra neišsprendžiamų prieštaravimų.
Pasaulio harmonija
Nagrinėjo gamtos reiškinių ryšį, priešybių tapatumą, visatos beribiškumą. Daiktų savybes apibrėžia jų priešybės, pasaulyje vyrauja nuolatinis kitoniškumas (lot. aliud esse). Pasaulio harmonija geriausiai išreikšta mikrokosme – žmoguje, – jam lemta pažinti Dievą ir jo sukurtą pasaulį. Pasaulis yra Dievo savęs apreiškimas, todėl visi pažinti dalykai yra į save sugrįžtančio proto savęs apreiškimas. Pažindamas pasaulį protas naujai jį atvaizduoja, kuria suvoktąją būtį, derina pasaulį prie savęs. Žmogaus protas yra Dievo dvasios atvaizdas, jame, kaip ir Dieve, glūdi daiktų provaizdžiai, kurie leidžia žmogui pažinti. Matematines formas galima pažinti pačias savaime, nes jos sukurtos žmogaus proto.
Mikalojus Kuzietis (dailininkas Marijos Gyvenimo Meistras, apie 1480, Šv. Mikalojaus ligoninės koplyčios didysis altorius, Bernkastel-Kuesas)
Dievo samprata
Mikalojus Kuzietis ieškojo naujų argumentų tikėjimui pagrįsti, Dievą siekė suvokti racionaliai. Plėtojo neoplatonišką Dievo sampratą – Jis yra pasaulio daugio begalinis vieningas pradas ir kartu visos esaties paslėpta esmė. Dieve ir pasaulyje daiktai egzistuoja skirtingai: Dieve būtis ir galimybė suvienytos, pasaulyje – atskirtos, todėl daiktai nerealizuoja savo galimybių. Vengdamas tiesioginio panteizmo Mikalojus Kuzietis skyrė tikinčiųjų garbinamą (religinio jausmo objektas) ir filosofinio pažinimo Dievą. Visatos atsiradimą aiškino kaip amžino dieviškojo prado raidos rezultatą.
Kitos idėjos
Neigė geocentrizmą, sukūrė heliocentrinės pasaulio sistemos pradmenis. Reiškė naujųjų amžių mokslo metodologijos svarbiausią idėją – reikalavimą tikrovę tirti empiriškai, eksperimentuoti. Rekomendavo reformuoti Julijaus kalendorių, apie 1450 sudarė Vidurio Europos žemėlapį, jame pateiktas pirmas išsamesnis Lietuvos kartografinis vaizdas.
Įtaka
Mikalojaus Kuziečio idėjos turėjo įtakos Renesanso ir naujųjų amžių filosofams ir mokslininkams G. Bruno, G. W. Leibnizui ir kitiems.
Veikalai
Svarbiausi veikalai: Apie mokytą nežinojimą (De docta ignorantia, fragmentai lietuvių kalba 1984), Apie prielaidas (De coniecturis, abu 1440), Apie paslėptąjį Dievą (De Deo abscondito), Apie Dievo ieškojimą (De quaerendo Dei), Apie Dievo sūniškumą (De filiatione Dei), Apie šviesybių Tėvo dovaną (De dato Patris luminum, visi 1442–45), Apie tapsmą (De genesi 1449), Apie Dievo regėjimą (De visione Dei 1453), Apie būtį kaip galimybę (De possest 1460), Apie rutulio žaismą (De ludo globi 1463), Apie teorijos viršūnę (De apice theoriae 1464).