mikčiojimas

mikčiójimas, nevalingas, priklausantis nuo aplinkybių, pasikartojantis kalbos sutrikimas. Dažniausiai pasireiškia 2–5 gyvenimo metais, intensyviai vystantis vaiko kalbai. Būdingi požymiai – garsų, skiemenų pakartojimai, staigus užsikirtimas prieš žodį, skiemenį ar garsą, garsų tęsimas, tylos pauzės, kai pasireiškia kalbos aparato fizinė įtampa. Skiriamas kloninis (vieno, dažniausiai pirmojo, skiemens pakartojimai), toninis (ilgai trunkantis užsikirtimas pradedant tarti žodį) ir mišrusis mikčiojimas. Dažniausiai užsikertama prieš dusliuosius priebalsius p, t, k, rečiau prieš b, d, g ir dar rečiau prieš balsius. Kalbėdamas mikčiojantysis kartais stengiasi sau padėti kūno (galūnių, liemens) judesiais, nevalinga mimika (kraipo veidą). Kartu dažnai atsiranda neurovegetacinių simptomų (pagreitėja širdies plakimas, išraustama, prakaituojama, virpa kūnas), atsiranda baimės, savęs nuvertinimo, nusivylimo jausmai. Beveik visada mikčiojimas reiškiasi kalbant su kitais žmonėmis; žaisdamas ar kalbėdamas su savimi, dainuodamas vaikas nemikčioja. Mikčiojimas gali reikštis tik retkarčiais, kalbantis su nepažįstamais žmonėmis, susijaudinus, pavargus. Emocinė reakcija į kalbos sunkumus, įtampa, užsikirtimų baimė gali padidinti mikčiojimą. Berniukai ir vyrai mikčioja 2–5 kartus dažniau negu mergaitės ir moterys. Priežastys nežinomos, manoma, kad mikčiojimą sukelia neurofiziologinių, psichologinių, genetinių (paveldimas polinkis) ir socialinių veiksnių sąveika. Jam atsirasti ir stiprėti turi įtakos organiniai (smegenų vystymosi) veiksniai: simptomai sustiprėja po ankstyvoje vaikystėje patirtų galvos smegenų pažeidimų (gimdymo traumos, uždegimo). Apie 4–6 % vaikų per savo gyvenimą yra mikčioję keletą mėnesių ar ilgiau, mikčioja apie 1 % suaugusiųjų. Gydoma kalbos, elgesio terapija, psichoterapija, retai – psichotropiniais vaistais. Mikčiojimas dažniausiai praeina ikimokykliniame amžiuje (daugiau kaip 60 %) ar iki paauglystės (apie 75 % mikčiojusiųjų nustoja mikčioti).