mikològija (miko… + gr. logos – mokslas), biologijos šaka, tirianti grybus, jų įvairovę, savybes, reikšmę. Yra bendroji mikologija (atliekami grybų biologijos, fiziologijos, genetikos, biochemijos ir ekologijos tyrimai), sistematinė mikologija (grybų evoliucijos, įvairovės ir taksonomijos tyrimai) ir taikomoji mikologija (naudingųjų grybų panaudojimas ar žalingųjų grybų kontrolė žmogaus praktinės veiklos įvairiose srityse). Pagal tyrimo objektą mikologija skirstoma į lichenologiją, mikogeografiją (grybų geografinio paplitimo tyrimai), mikocenologiją (grybų bendrijų tyrimai), medicininę ir veterinarinę mikologiją (žmonių ir gyvulių patogeninių grybų tyrimai). Siejasi su botanika, fitopatologija, mikrobiologija, biotechnologija, aplinkosauga. Svarbiausi mikologijos metodai: stebėjimas, pavyzdžių kolekcionavimas, mikroskopija, grynųjų kultūrų auginimas, eksperimentas.
Senovės graikų mokslininkai Aristotelis ir Teofrastas pirmieji aprašė labiausiai paplitusius valgomuosius ir nuodinguosius grybus. Grybų pažinimas suintensyvėjo Renesanso ir Šviečiamojo amžių laikotarpiu. 1601 C. Clusius (Nyderlandai) aprašė ir iliustravo daugiau kaip 100 kepurėtųjų ir kempininių grybų rūšių. 1673 A. van Leeuwenhoekas (Nyderlandai) mikroskopu aptiko mielinius grybus. 1729 mikologijos mokslo pradininkas A. Micheli (Italija) nustatė sporų reikšmę grybų dauginimuisi, aprašė papėdes su papėdsporėmis, aukšlius su aukšliasporėmis, atliko grybų auginimo iš sporų eksperimentus, aprašė apie 900 grybų ir kerpių. 1735 C. von Linné (Švedija) grybus priskyrė augalų karalystės kriptogamų klasei, aprašė 9 jų gentis, 90 rūšių, pasiūlė binarinę organizmų rūšių pavadinimų sistemą. 1788 J. Hedwigas (Vokietija) pirmasis pavartojo sporos terminą ir nustatė sporų skirtumus nuo sėklų. 1827 J. Schillingas (Vokietija), remdamasis grybų auginimo bandymais, aprašė grybų vystymąsi. 1836 M. J. Berkeley (Didžioji Britanija) sukūrė mikologijos terminą. Iki 20 a. pradžios reikšmingų darbų grybų sistematikos, sandaros, ontogenezės, pleomorfizmo, fiziologijos srityse atliko K. H. Persoonas (Nyderlandai), E. M. Friesas (Švedija), P. A. Karstenas (Suomija), A. de Bary, L. Rabenhorstas (Vokietija), L.-R. Tulasne’as, E. Boudier (Prancūzija), M. C. Cooke’as (Didžioji Britanija), G. Bresadola, P. A. Saccardo (Italija). 20 a. taikant įvairius tyrimų metodus gauta duomenų apie grybų citologiją, dauginimąsi, genetiką, fiziologiją, evoliuciją ir filogeniją, ryšius su kitais organizmais. Nuo 21 a. tiriama grybų sistematika, ekologija, geografinis paplitimas, bendrijos ir apsauga.
Leidžiami žurnalai: Mycological Research (Kembridžas, nuo 1896), Mycologia (Lawrence, Kanada, nuo 1909), Mycotaxon (Ithaca, nuo 1974), Mycological Progress (Miunchenas, nuo 2002).
Mikologija Lietuvoje
Pirmuosius duomenis apie grybus paskelbė J. E. Gilibert’as, S. B. Jundzilas, J. Jundzilas ir J. A. Pabrėža. 20 a. pradžioje grybų tyrimams buvo naudojami mikroskopai, kolekcionuojami grybų pavyzdžiai. Reikšmingų darbų paskelbė V. Vilkaitis, A. Minkevičius, K. Brundza. Rytų Lietuvos grybus tyrė K. Prószynskis, A. Michalskis, J. Mowszowiczius.
1937 A. Minkevičius išleido pirmąją mikologinę monografiją Lietuvos rūdžių (Uredinales) floros metmenys. 20 a. antroje pusėje mikologijos tyrimai buvo atliekami Botanikos institute, Vilniaus universitete, Vilniaus pedagoginiame universitete, Lietuvos žemės ūkio universitete. Plėtota grybų sistematikos, įvairovės ir paplitimo tyrimai: makroskopiniai papėdgrybiai (J. Mazelaitis, V. K. Urbonas, A. Gricius, A. Matelis, R. Iršėnaitė), diskomicetai (E. Kutorga), pirenomicetai ir lokuloaskomicetai (J. Rukšėnienė), milteniečiai (B. Grigaliūnaitė), mikromicetai (A. Minkevičius, M. Ignatavičiūtė, V. Markevičius, A. Treigienė, S. Markovskaja), peronosporiečiai (S. Stanevičienė), gleivainiai (G. Adamonytė), lichenizuoti grybai. Tirta valgomųjų grybų biologija ir biochemija (V. K. Urbonas, S. Karosienė, D. Stankevičienė, J. Kasparavičius), dirvožemio, biodestrukciją sukeliantys ir žmogaus aplinkos mikromicetai (A. Lugauskas, R. Varnaitė, L. Kalėdienė, D. Pečiulytė, J. Repečkienė), mieliniai grybai (A. Paškevičius), augalų parazitiniai grybai (M. Strukčinskas, O. Špokauskienė, Z. Vinickas, A. Vasiliauskas, L. Žuklys).
Didžiausios grybų kolekcijos sukauptos Botanikos instituto ir Vilniaus universiteto herbariumuose. Grybų įvairovės, biologijos ir ekologijos tyrimai apibendrinami daugiatomiame leidinyje Lietuvos grybai (1991–2005, išleista 15 knygų). Mikologija dėstoma Vilniaus, Klaipėdos universitetuose, Vytauto Didžiojo universiteto Švietimo akademijoje, Vytauto Didžiojo universiteto Žemės ūkio akademijoje. Nuo 1998 veikia Lietuvos mikologų draugija, nuo 1959 vyksta Baltijos šalių mikologų ir lichenologų simpoziumai.
1989