mikorizė

mikorzė (miko… + gr. rhiza – šaknis), grỹbšaknė, abipusiškai naudinga augalų šaknų simbiozė su grybais. Grybo hifai apraizgo šaknis, dažnai į jas įsiskverbia, išskiriamomis rūgštimis ir fermentais skaido dirvožemio organinius junginius, padaro juos prieinamus ir tinkamus augalų mitybai, didina šaknų siurbiamąjį paviršių, padeda joms siurbti vandenį ir mineralines druskas. Augalai iš grybų gauna tirpių azoto ir fosforo junginių ir fiziologiškai aktyvių medžiagų (vitaminų, auksinų), grybai iš augalų – angliavandenių, vitaminų. Kai kurie augalai auga tik tada, jeigu substrate yra atitinkamų grybų (pvz., kai kurių orchidėjų sėklos dygsta, kai į jas prasiskverbia Rhizoctonia grybų hifai), ir atvirkščiai – kai kurie grybai yra prisitaikę prie tam tikrų augalų (pvz., lepšės auga tik po beržais, tikrieji raudonviršiai – po drebulėmis). Skiriama ektotrofinė, endotrofinė ir ektoendotrofinė mikorizė. Ektotrofinės mikorizės (būdinga sumedėjusiems augalams, pvz., gluosniui, ąžuolui, beržui, eglei, liepai, maumedžiui) atveju grybiena tankiai apraizgo šaknies paviršių; tik pavieniai hifai įsiskverbia į šaknies tarpuląsčius. Šakniaplaukiai sunyksta. Endotrofinės mikorizės (būdinga gegužraibinių, kriaušlapinių, erikinių, bastutinių šeimų augalams, kadagiui, kukmedžiui) atveju grybiena įsiskverbia į šaknies žievės ląsteles; tik pavieniai hifai lieka paviršiuje, šakniaplaukiai išlieka. Ektoendotrofinės mikorizės (būdinga pušinių šeimos augalams) atveju vieni hifai apraizgo šaknies paviršių, kiti įsiskverbia ne tik į tarpuląsčius, bet ir į ląsteles.