mikrocefalija

mikrocefãlija (microcephalia < mikro… + gr. kephalē – galva), nenormaliai, neproporcingai maža, palyginti su kūnu, galva. Tikroji mikrocefalija, paveldima autosominiu recesyviuoju būdu, pasitaiko labai retai (1 iš 30–50 tūkst. naujagimių). Dažniausiai mikrocefalija yra kitų ligų vienas simptomų. Priežastys būna pirminės – genetinės ar chromosominės ligos, pvz., Downo, Cornelijos de Lange ir kiti sindromai, arba antrinės – dėl motinos nekontroliuojamos fenilketonurijos, alkoholizmo, tam tikrų vaistų vartojimo nėštumo laikotarpiu, apsinuodijimo gyvsidabriu, jonizuojančiosios spinduliuotės, taip pat įgimtų infekcijų – toksoplazmozės, raudonukės, citomegalovirusinės infekcijos, nepakankamos mitybos. Esant mikrocefalijai sutrinka vaiko augimas, psichomotorinis, kalbos vystymasis. Kai kuriems ligoniams kartu gali būti traukulių priepuolių, žvairumas, raumenų tonuso padidėjimas. Diagnozuojama apžiūrint (matoma neproporcingai maža smegeninė kaukolės dalis, dažnai labai maži ar suaugę momenėliai), matuojant galvos apimtį (matuojama horizontalioje plokštumoje per labiausiai atsikišusį pakaušio tašką ir tarpantakį), atliekant galvos smegenų echoskopiją. Gydomi patologiniai simptomai (palaikomasis gydymas), esant protiniam atsilikimui vaikui taikoma speciali ugdymo programa.