mikroistorija, istorijos mokslo tyrimų kryptis.
Metodologija
Mikroistorijos metodologijos pagrindas yra teiginys, kad tradicinis istorijos mokslas remiasi perdėtais apibendrinimais – iš istorijos šaltinių gaunama medžiaga, pagal kurią istorikas skaitytojui pateikia išgalvotą realybę. Priimdami ją kaip tikrovę istorikai kartu neigia unikalios individualios mažo (eilinio) žmogaus patirties reikšmę tiek euristine (individo kaip šaltinio), tiek naratyvine (individualūs išgyvenimai kaip pasakojimas) prasme.
Carlo Ginzburgo knygos Il formaggio e i vermi pirmojo leidimo (1976) viršelis
Neneigdama tradicinės istoriografijos mikroistorija siūlo alternatyvų istorijos reiškinių aiškinimą per smulkių įvykių analizę. Mikroistorijos teorija dar nėra išbaigta, mikroistorikai apie savo tyrimus dažnai kalba kaip apie eksperimentą. Kritikų teigimu, mikroistorija neturi metodologijos, tik ideologiją (idėjų visumos prasme), kuri istorijos mokslą veda į pražūtį – link susiliejimo su beletristika. Mikroistorijos moksliškumą galėtų pagrįsti istorijos mikro- ir makrolygių suderinimas – istorikas, pasirinkęs smulkų tyrimo objektą (asmenį, nedidelę bendruomenę, įvykį), turi surasti ištirto atvejo santykį su makroistorijos fenomenais. Taip italų istorikas Carlo Ginzburgas, nagrinėdamas 16 a. pabaigoje Italijos Friulio regione gyvenusio malūnininko istoriją, pereina prie Italijos liaudies kultūros padėties Renesanso laikais; istorikas Giovanni Levi, išnagrinėjęs 17 a. kaimo kunigo, vykdžiusio keistas egzorcizmo praktikas, santykius su tikinčiaisiais, bandė paaiškinti modernėjančios valstybės poveikį žmonių elgsenai.
Kitas svarbus mikroanalizės metodologijos aspektas sietinas su šaltinių atranka (euristika). Įprastuose istorijos šaltiniuose mikroistorikai ieško išskirtinių atvejų, unikalios individualios, dažnai intriguojančios medžiagos – italų filosofas ir sociologas Edoardo Grendi pasiūlė tam įprastos išimties (it. eccezionale normale, angl. normal exceptio) sąvoką. Tokio šaltinio elemento analizė kartu su papildomais šaltiniais suteikia galimybę paaiškinti makroistorijos reiškinius iš individo ar nedidelės jų grupės pozicijos.
Mikroistorijoje, kitaip nei tradicinėje istorijoje, tyrimo metodus nurodo ne fenomenų apibrėžimai, o šaltinio turinys. Šaltinyje minimi žmonių vardai, vietovės, smulkūs įvykiai tampa nuorodomis, kuriomis naudojantis apie kiekvieną iš jų sukaupiama visa įmanoma informacija. Jos įvairovė dažnai tyrėjus nuveda į skirtingų mokslų (antropologijos, psichologijos, meno istorijos ir t. t.) erdvę ir siūlo remtis jų teorijomis. Atskiruose dokumentuose užfiksuoti iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai suliejami į vieną naratyvą ir paaiškinami. Carlas Ginzburgas šį tyrimo metodą pavadino išaiškinimo paradigma (it. paradigma indiziario, angl. the Evidential Paradigm, the Conjectural Paradigm).
Mikroistorikų darbai dėl intriguojančių tyrimų ir paprastam skaitytojui patrauklaus pasakojimo, kuriame istorikas dažnai tampa veikiančiu asmeniu, yra populiarūs. Ne vienas jų tapo kino filmų scenarijų pagrindu. Tai nepaneigia kritikos, kad nepaisant mikroistorikų pastangų, prie istorinio fakto tiesos jie nepriartėjo labiau nei tradicinė istoriografija. Vis dėlto mikroistorija tapo istorijos mokslo subjektu, jos tyrėjai, ypač Italijoje, tiki savo metodologijos nauda ir ateitimi.
Kilmė ir raida
Susiformavusi 20 a. paskutiniame ketvirtyje Italijoje mikroistorija greitai išpopuliarėjo tarp neprofesionalių istorikų ir skaitytojų ir iškart sulaukė nemenkos tradicinės istoriografijos atstovų kritikos. Profesionalių istorikų bendruomenė skilo į mikroistorijos šalininkus ir priešininkus. Pirmieji italų mikroistorijos šalininkai būrėsi apie žurnalo Quaderni Storici (leidžiamas Bolonijoje) redakciją. Mikroistorijos tyrimų krypčiai formuotis reikšminga buvo 1976 pasirodžiusi ir daug dėmesio sulaukusi Carlo Ginzburgo knyga Sūris ir kirminai (it. Il formaggio e i vermi). Mikroistorikų manifestu laikytinas 1979 italų ir prancūzų istorikų konferencijoje perskaitytas Carlo Ginzburgo ir italų ekonomisto Carlo Poni pranešimas Vardas ir žaidimas (it. Il nome e il come, angl. The Name and the Game). Jame italų mikroistorijos šalininkai įvertino prancūzų Annales mokyklos pasiekimus kiekybinės istorijos tyrimuose ir pasiūlė savo patirtį kaip tolimesnės istorijos mokslo raidos alternatyvą. Prie klasikinių mikroistorijos veikalų dar priskirtina 1985 išėjusi Giovanni Levi knyga Nematerialusis palikimas (it. L‘eredita immateriale), kuri praplėtė diskusiją apie mikroistoriją ir išskyrė italų mikroistorijos šalininkų grupes.
20 a. pabaigoje mikroistorijai artimų tyrėjų atsirado už Italijos ribų. Prancūzijoje tai daugiausia buvo Annales istorijos mokyklos mentaliteto tyrinėtojai, Jungtinėje Karalystėje – istorinės socialinės antropologijos, Vokietijoje – kasdienybės istorijos, Jungtinėse Amerikos Valstijose – atvejo studijų bei naujosios kultūros istorijos tyrėjai. Kiekviena iš šių srovių turi savitumų ir nors jų atstovai pripažįsta savo tyrimų ir mikroistorijos giminingumą, mikroistorikais jie savęs nelaiko. Dėl smulkių objektų gilios analizės jie neretai taip pavadinami istoriografijoje, ypač nemokslinėje žiniasklaidoje. Vengiant painiavos pradėta skirti didžiąją mikroistoriją, jungiančią minėtas sroves, ir italų mikroistoriją, kuri kartais įvardijama iš italų kalbos perimtu pavadinimu – mikrostorija (it. microstoria).
Nuo 2022 mikroistorijos kursas dėstomas Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto magistrantams.
1141