mikrokanoninis skirstinys

mikrokanòninis skirstinỹs, pusiausviros izoliuotosios makroskopinės sistemos mikroskopinių būsenų pasiskirstymo dėsnis: visos mikroskopinės būsenos, kurių energija sutampa su sistemos energija, yra vienodai tikėtinos, o kitų energijų būsenų tikimybė lygi nuliui. Leidžiamosios būsenos tikimybė $W=\frac{1}{P}$; čia P = P(E, N, V) – mikroskopinių būsenų, kurių gali būti pusiausvira izoliuotoji V tūrio, E energijos iš N dalelių sudaryta sistema, skaičius. Mikrokanoniniu skirstiniu aprašomų sistemų entropija S ir termodinaminė temperatūra T reiškiamos lygybėmis S = k ln P, $T=\frac{1}{k}{\left(\frac{\partial \ln P}{\partial E}\right)}_V^{-1}$, siejančiomis šiuos dydžius su E ir V. Mikrokanoninio skirstinio klasikinį artinį išreiškia lygybė ρ(r₁p₁, …, r_Np_N) = Aδ(H–E), kurioje r₁, …, r_N, p₁, …, p_N – atitinkamai sistemos dalelių koordinatės ir judesio kiekiai, apibrėžiantys mikroskopinę būseną: ρ – mikroskopinės būsenos tikimybės tankis; δ – Diraco delta funkcija; H – visa sistemos mechaninė energija (kinetinės ir potencinės energijos suma), išreikšta dydžiais r_i, p_i(i = 1, …, N); A – tikimybės normavimo konstanta. Klasikinio artinio S ir T išraiškos gaunamos iš kvantinio modelio formulių P pakeitus fazinės erdvės srities, kurią riboja energijos vertę E atitinkantis paviršius, tūriu (faziniu tūriu) Γ. Realios sistemos nėra izoliuotosios, todėl joms mikrokanoninis skirstinys tiesiogiai netinka, bet reali sistema visada gali būti laikoma didelės izoliuotosios sistemos dalimi, todėl mikrokanoninis skirstinys svarbus sudarant su aplinka sąveikaujančių sistemų mikroskopinių būsenų skirstinius, pvz., kanoninį skirstinį.

Mikrokanoninio skirstinio klasikinį artinį 1902 paskelbė J. W. Gibbsas.

2469