mikrosociologija

mikrosociològija (mikro… + sociologija), socialinių tyrimų kryptis, kuri tiria mažąsias grupes, jų struktūrą, funkcionavimą, jų narių elgseną, motyvus, požiūrį į tam tikrus reiškinius, tarpusavio santykius (pavyzdžiui, vadovo ir pavaldinių), socialinių komunikaciją, kasdienio gyvenimo elementus. Priešinga makrosociologijai. Kartais dar vadinama kokybine, fragmentine, interpretacine sociologija. Mikrosociologijos tyrėjai teigia, kad socialinius reiškinius galima suprasti tik analizuojant reikšmes, kurias žmonės skiria tiems reiškiniams. Žmonių tarpusavio santykiai turi įtakos visuomenės stabilumui ir pokyčiams. Dažniausiai remiasi ne statistika, bet stebėsena. Netaiko universalaus (visiems atvejams tinkamo) tyrimo metodo, nes pažinimo galimybės yra kontekstinės, jas riboja vietos ir laiko aplinkybės. Mikrosociologijos pagrindinės teorijos – etnometodologija, interakcionizmas, fenomenologinė sociologija, poststruktūralizmas, socialinis konstruktyvizmas. Mikrosociologija tiria socializaciją, kuri lemia socialinius įgūdžius ir sąveikas, socialinę sankciją, leidžiančią iš veido išraiškos ir gestų nustatyti priimtinas socialines normas tam tikromis aplinkybėmis, ritualus, kurie veikia kaip stereotipinė elgsena, ribojanti tipines socialines sąveikas (pavyzdžiui, pasisveikinimas), socialinę segregaciją, kuri leidžia atskirti nesuderinamus veiksmus siekiant išvengti konfliktų ir socialinės įtampos. H. Garfinkelis 20 amžiaus viduryje pirmasis ėmė tirti metodus, kuriais žmonės išreiškia savo pasaulio suvokimą. Mikrosociologija suteikia galimybę sociologijai ir socialinei psichologijai ne tiesiog tirti didelės socialinės grupės elgseną, bet labiau gilintis į žmonių grupės asmenines sąveikas ir grupės narių mąstymą. Mikrosociologijos metodai taikomi moderniosios psichologijos studijose, pokalbio analizėje, žmogaus ir kompiuterio sąveikos tyrimuose ir kitur.