miksolýdinė derm (gr. miksolydios – pusiau lydiškas), septynialaipsnė (heptatoninė) dermė. Miksolydinės dermės garsaeilis: g-a-h-c-d-e-f-g. Pustoniai tarp III ir IV, VI ir VII laipsnių. Nuo natūraliojo mažoro skiriasi pustoniu žemesniu VII laipsniu (vadinamoji miksolydinė septima), kuris neveda į I laipsnį. Tai suteikia dermės melodijoms palyginti švelnų, ramų skambesį.
Atsiradimas, paplitimas
Miksolydinės dermės terminas atsirado antikos muzikos teorinėje sistemoje. Juo buvo vadinamas laipsniškai besileidžiantis oktavinis garsaeilis nuo h: h-a-g-f-e-d-c-h su išryškintu lydiniu tetrachordu. Viduramžiais bažnytinių dermių sistemoje miksolydinė dermė buvo IV autentinė dermė. Miksolydinės dermės pasitaiko Europos tautų muzikoje. Buvo paplitusi viduramžių ir Renesanso profesionaliojoje muzikoje. Kartu su kitomis senovinėmis natūraliosiomis dermėmis vėl pradėta vartoti 19 a. kompozitorių romantikų.
Miksolydinė dermė Lietuvos muzikoje
Lietuvių etninėje muzikoje miksolydinė dermė paplitusi mažorinio pobūdžio monodinėse melodijose. Jose IV ir VI laipsniai dažnai įgauna atraminių tonų reikšmę su I laipsniu sudarydami mažorinio kvartsekstakordo (g-c-e) kontūrus. Dermės melodijoms būdingos plagalinės kadencijos (IV–I). Lietuvių profesionaliojoje muzikoje miksolydinė dermė vartojama liaudies dainų išdailose ir kompozitorių originaliuose kūriniuose, pvz., S. Vainiūno antrojo koncerto fortepijonui ir simfoniniam orkestrui III dalyje, J. Juzeliūno koncerto balsui (tenorui) ir simfoniniam orkestrui II dalyje.
2309