Milãno kunigaikštỹstė, 1395–1797 Šiaurės Italijoje gyvavusi valstybė. Šventosios Romos imperijos dalis. Apėmė didžiąją Lombardijos dalį (centras – Milanas), ilgainiui jos teritorija keitėsi.
Įkurta Milano senjorui Gianui Galeazzo Visconti (Visconti) nusipirkus kunigaikščio titulą iš Liuksemburgų dinastijos Vokietijos karaliaus Vaclovo IV. Pasibaigus Visconti vyriškajai linijai Milanas 1447 pasiskelbė respublika, bet 1450 miestą užėmė ir atstatė italų kondotjeras F. Sforza.
1498 Prancūzijos karaliumi tapo Liudvikas XII, Giano Galeazzo Visconti dukters sūnus. Jis paskelbė pretenduojąs valdyti Milano kunigaikštystę ir 1499 ją užėmė. Vėliau, per 16 a. Italijos karus dėl Milano kunigaikštystės varžėsi Šventosios Romos imperija ir Prancūzija, čia įsitvirtindavo tai vieni, tai kiti, dalis teritorijos su Parmos miestu atiteko popiežiui (1545 jis įkūrė savarankišką Parmos kunigaikštystę). Pagal 1559 Cateau-Cambrésis taiką Milano kunigaikštystė atiteko Ispanijos Habsburgams. Po Ispanijos įpėdinystės karo (1701–14) ji perėjo Austrijai. Ši ją valdė iki 1797, kai Milano kunigaikštystę užėmė Napoleono Bonaparto vadovaujama Prancūzijos kariuomenė. Pasibaigus Napoleono karams Vienos kongresas (1814–15) Milano kunigaikštystės nebeatkūrė, jos teritorija tapo Austrijos valdomos Lombardijos-Venecijos karalystės dalimi.