Milogrãdo kultūrà, geležies amžiaus archeologinė kultūra (archeologinė kultūra).
Buvo paplitusi 7–3 a. pr. Kr. dabartinėje Pietų ir Vidurio Baltarusijos bei Šiaurės Ukrainos teritorijoje. Pavadinta pagal 1951 tirtą piliakalnį prie Milogrado kaimo (Rečycos rj., Gomelio sr., Baltarusija).
Žmonės vertėsi gyvulininkyste (galvijai, arkliai), žemdirbyste (kviečiai, miežiai, soros). Gyveno didelėse neįtvirtintose gyvenvietėse ir piliakalniuose. Piliakalniai dažniausiai kurti pelkių apjuostų smėlėtų kalvų viršūnėse, apsaugoti pylimais ir grioviais. Vyrauja keturkampio plano, 4 × 4 m dydžio stulpinės, rečiau – rentinės konstrukcijos, truputį įleisti į žemę pastatai. Gyventojai intesyviai vertėsi geležies gavyba ir kalvyste, gamino ginklus (strėlių antgaliai), darbo įrankius (peiliai, pjautuvai, ylos), iš bronzos – papuošalus (žiedai, auskarai, apyrankės, smeigtukai, kabučiai, spiralinės įvijos), iš molio – darbo įrankius (svareliai, pasvarai, verpstukai). Lipdė apvalių formų pūstašonius, daugiausia neornamentuotus indus profiliuotu pakraščiu ir plokščiu dugnu. Mirusiuosius laidojo degintus arba nedegintus. Įkapės negausios.
Milogrado kultūros radiniai
Milogrado kultūros gyventojus vieni tyrinėtojai priskiria prie Dniepro baltų (baltai), kiti – prie slavų. Manoma, 3–2 a. pr. Kr. šią kultūrą pakeitė Zarubincų kultūra.
2674