mimas

mmas (gr. mimos – aktorius), trumpas vaidinimas senovės graikų ir romėnų miestų aikštėse ar namuose, kartais turintis šokio ir dainelių elementų. Paremtas kasdienybės stebėjimu ir gebėjimu ją pamėgdžioti. Apie 5 a. prieš Kristų Sicilijoje kūrusio žanro pradininko Sofrono mimus žinoma mažai. Graikijoje juo sekė Teokritas ir Herodas, Romoje – Laberijus ir Publijus Siras. Būdinga gyvas veiksmas, didelės improvizacijos galimybės, humoras, ironija, satyra. Vaidinta mokyklos, teismo, būrimų ir kerėjimų, sutuoktinių neištikimybės, sąvadavimo, įžūlių vagysčių, dėl dvynių kilusių nesusipratimų ir kitokios scenos. Kalba paprasta, vaizdinga, kartais vulgari.

273