mmika (gr. mimikos – mėgdžiojamasis), veido raumenų judesiai, išreiškiantys žmogaus išgyvenamus jausmus ir nuotaikas. Neverbalinio bendravimo formos (kūno kalba) vienas pagrindinių komponentų – regimasis (vizualinis) signalas, gana tiksliai atspindintis tam tikras emocijas ir jausmus (džiaugsmą, liūdesį, pyktį ir kita), pabrėžiantis sakomų žodžių reikšmę. Yra svarbi bendravimo priemonė, iš dalies pakeičianti kalbą, pavyzdžiui, kurčnebyliams, skirtingų kalbų atstovams. Veido išraiška dažnai atspindi net labai nedidelius žmogaus būsenos pokyčius. Žmogaus mimika yra individuali – kiekvienas žmogus savaip išreiškia jausmus ir jų niuansus. Mimika dažniausiai būna nevalinga, nors ją galima sąmoningai valdyti (valinga mimika). Sukelia aplinkiniams įvairių išgyvenimų, todėl taikoma vaidyboje. Aktorius mimika atskleidžia įvairias dvasines personažo būsenas, sustiprina sceninio žodžio įtaigą. Mimika ir pantomimika (kūno išraiškos judesiai) remiasi pantomima.
Mimika padeda tirti psichiką ir jos sutrikimus. Psichikos arba nervų sistemos ligas gali rodyti visiškas mimikos išnykimas (amimija – ligonio veidas būna sustingęs, be išraiškos), negebėjimas suderinti veido mimikos raumenų veiklos, kai veido išraiška neatitinka emocijų arba aplinkybių, vaipymasis (paramimija, pavyzdžiui, veide būna ir džiaugsmo, ir liūdesio išraiška, kartais ligonis daro nuostabos, įniršio grimasas, visiškai neatitinkančias jo emocijų), menka, sumažėjusi mimika (hipomimija), sumažėjusi arba išnykusi vienos veido pusės mimika (hemimija), intensyvi sąmoninga ir nesąmoninga mimika (hipermimija). Šie simptomai dažniausiai būdingi parkinsonizmui, jų gali atsirasti dėl tam tikrų psichikos ligų arba liguistos psichikos būsenos (pavyzdžiui, dėl demencijos, haliucinacijų, katatonijos, kliedesio, stuporo – ligonio nejudrumo ir nekalbumo), po galvos smegenų traumos, veido raumenų visiško ar dalinio (parezė) paralyžiaus, kai pažeista galvos smegenų žievė ir požievis, kartais dėl nervinio išsekimo, nuovargio, neuroleptikų vartojimo.