mina
minà (pranc. mine), sprogmuo antžeminėms ir jūrų užtvaroms įrengti. Skiriamos sausumos (inžinerinės) ir jūrų minos. Sausumos minos naudojamos sprogstamosioms minų užtvaroms įrengti. Pagal paskirtį būna priešpėstinės, prieštankinės, priešdesantinės, prieštransportinės, objektinės, specialiosios ir kitos; pagal naikinamąjį poveikį – skeveldrinės, ardomosios, kumuliacinės ir kitos; pagal valdymo pobūdį – valdomosios ir nevaldomosios; pagal veikimo trukmę – momentinės ir uždelstojo veikimo; pagal veikimo būdą kontaktinės (tempiamosios, slegiamosios) ir bekontaktės; pagal minavimo būdą – dedamosios, mėtomosios, nuotolinio minavimo. Priešpėstinės minos daugelio šalių (ir Lietuvos) kariuomenėse uždraustos. Jūrų minos naudojamos priešininko antvandeniniams ir povandeniniams laivams naikinti.
Būna laivinės ir aviacinės; kontaktinės, bekontaktės ir mišriosios; akustinės, indukcinės, magnetinės, hidrodinaminės, anteninės, inkarinės, velkamosios, dugninės, dreifuojamosios, plūduriuojančiosios, savijudės ir kitokios. NATO šalių karinės jūrų pajėgos nuolat dalyvauja valant Baltijos jūrą nuo jūrų minų. Minomis iš pradžių buvo vadinama prakasa po tvirtovės siena, o atsiradus parakui – sprogstamųjų medžaigų užtaisas, įtaisytas tam tikrame gylyje. 16–19 a. tvirtovių gynyboje buvo naudojamos priešpėstinės minos. 18 a. pabaigoje kovai su priešo laivais buvo sukurtos plūduriuojančiosios ir inkarinės jūrų minos. Per I pasaulinį karą atsirado prieštankinės minos, II pasaulinį karą – bekontaktės (akustinės, magnetinės ir kitos) ir aviacinės jūrų minos bei inžinerinės minos.
prieštankinės minos sandara: 1 – sprogstamasis užtaisas, 2 – sprogdiklis, 3 – korpusas, 4 – tarpinis sprogstamasis užtaisas, 5 – detonatorius arba uždegimo užtaisas