Minas Gerais (Mnas Žeráisas), valstija Brazilijos pietryčiuose, prie Atlanto vandenyno.
Plotas 588 384 km2. 21,29 mln. gyventojų (2020).
Centras – Belo Horizonte (2,52 mln. gyventojų, 2020; aglomeracijoje apie 5 mln. gyventojų); kiti didesnieji miestai (tūkst. gyventojų, 2020): Uberlândia (679,7), Contagemas (666,7), Juiz de Fora (566,8).
Minas Geraisas užima didžiąją Brazilijos plokščiakalnio dalį; pietuose – Mantiqueiros, vidurinėje dalyje – Espinhaço, vakaruose – Canastros, rytuose – Aimóreso kalnagūbriai. Paviršiaus didžiausias aukštis 2890 m (Bandeiros kalnas Caparaó kalnagūbryje). Minas Geraiso vidurinėje ir šiaurinėje dalyje – karstas (žymiausi Rei do Mato ir Maquiné urvai).
Klimatas drėgnas, šiaurėje – subekvatorinis, pietuose – tropinis. Aukščiausia temperatūra 27–33 °C, žemiausia 12–21 °C. Per metus iškrinta 1000–1600 mm kritulių. Didžiausios upės – São Francisco, Jequitinhonha, Doce, Rio Grande, Paranaíba.
Kalnuose – drėgnieji atogrąžų miškai, vidurinėje dalyje – savanos. Serra do Cipó, Serra da Canastros, Grande Sertão Veredaso, Itatiaios, Caparaó, Cavernas do Peruaçu nacionaliniai parkai.
Minas Geraisas – Brazilijos kasybos regionas. Naudingosios iškasenos – (daugiausia jų Docės upės slėnyje) – geležies rūda (didžiausios pasaulyje atvirosios geležies rūdos kasyklos), niobio (iškasama apie 65 % pasaulyje iškasamos rūdos), mangano, tantalo rūdos, auksas, grafitas, juvelyriniai akmenys (rubinai, safyrai, smaragdai, deimantai). Dar kasama cinko, nikelio, titano rūdos, klintis.
Apdirbamõsios pramonės svarbiausios šakos: juodoji (plieno liejimas, geležies lydymas) ir spalvotoji (aliuminio, cinko) metalurgija, automobilių (bendrovių Mercedes‑Benz, Fiat gamyklos), mašinų gamyba, tekstilės, chemijos, naftos perdirbimo, statybinių medžiagų (cemento), maisto, medienos apdirbimo ir popieriaus pramonė. Didžiausi pramonės centrai – Belo Horizonte ir Juiz de Fora.
Beveik visą elektros energiją gamina hidroelektrinės; didžiausios yra prie Paranaíbos upės – Itumbiaros hidroelektrinė (galia 2082 MW) ir São Simão hidroelektrinė (1613 MW).
Gyvulininkystė (I vieta tarp Brazilijos valstijų pagal arklių skaičių, II vieta – pagal galvijų skaičių). Valstijoje surenkama apie 1/2 Brazilijoje užauginamų kavos pupelių, 1/3 – ananasų derliaus. Dar auginama kukurūzai, ryžiai, tabakai, daržovės (pupelės, pomidorai, česnakai), cukranendrės, apelsininiai citrinmedžiai, vilnamedžiai.
Turizmas. Svarbiausi turistiniai objektai: miestai, kuriuose yra barokinių statinių (Ouro Prêto, Mariana, São João del Rei, Congonhas), mineralinių versmių turintys kurortai (São Lourenço, Poços de Caldas, Caxambu). Belo Horizontės tarptautinis oro uostas. Belo Horizontę plentai jungia su kitais didžiausiais Brazilijos miestais (San Paulu, Rio de Žaneiru, Brazilija).
Istorija
Manoma, dabartinio Minas Geraiso teritorijoje žmonės apsigyveno septintame tūkstantmetyje prieš Kristų. Portugalų kolonizacijos išvakarėse čia gyveno įvairios indėnų gentys. 17 a. pabaigoje–18 a. pradžioje, dabartinio Minas Geraiso teritorijoje radus aukso ir deimantų, į ją atsikėlė daug žmonių iš kitų Brazilijos regionų (daugiausia – iš Bahios ir Rio de Žaneiro kapitonijų) ir net Portugalijos. 1720 įkurta Minas Geraiso kapitonija (administracinis centras Vila Rica; dabar Ouro Prêto). 18 a. į Minas Geraisą buvo atgabenti pirmieji kavamedžiai.
1788–89 čia įvyko sukilimas (Inkonfidentų sąmokslas), nukreiptas prieš portugalų valdžią. 1822, paskelbus Brazilijos nepriklausomybę, Minas Geraiso teritorija tapo jos sudėtine dalimi ir buvo pertvarkyta į provinciją. 19 a. Minas Geraiso plantatoriai ir kasyklų savininkai, greta San Paulo ir Rio de Žaneiro provincijų, tapo vyraujančia šalies politine jėga. 1891 Minas Geraiso provincija buvo pertvarkyta į valstiją. Nuo 1897 Minas Geraiso administracinis centras – Belo Horizonte. 20 a. antroje pusėje čia pradėjo labai plėtotis geležies, mangano ir kitų rūdų gavybos pramonė.
Minas Geraise gimė ir (ar) čia politinę veiklą pradėjo daug įžymių Brazilijos politikų (J. B. de Andrada e Silva, J. Kubitschekas de Oliveira ir kiti).