minerãlinės tršos, neorganiniai junginiai, turintys augalų mitybai būtinų elementų. Aprūpina augalus pagrindinėmis maisto medžiagomis – azotu, fosforu ir kaliu, kalciu, magniu, mikroelementais, didina augalų derlingumą, gerina jų produkciją, dirvožemio fizikines, chemines ir biologines savybes.
Rūšys
Pagal jose esančių elementų skaičių skirstomos į paprastąsias mineralines trąšas (turinčias vieną augalų mitybos elementą) ir sudėtines trąšas (turinčias du ar daugiau elementų). Mineralinės trąšos, turinčios azoto, fosforo ir kalio, vadinamos pagrindinėmis, turinčios boro, molibdeno, vario, magnio, cinko – mikroelementų trąšomis ir polimikroelementų trąšomis. Pagal veikliąją medžiagą skiriamos azoto trąšos, fosforo trąšos, kalio trąšos, kalkinės trąšos (veiklioji medžiaga kalcis), magnio trąšos ir sieros trąšos. Mineralinės trąšos gaminamos kietos – miltelių, kristalų arba granulių pavidalo (granuliuotosios trąšos), kartais apveltos specialia plėvele (dražuotosios trąšos) ir skystos (skystosios mineralinės trąšos). Pagal įtaką dirvožemio pH fiziologiniu požiūriu skirstomos į neutraliąsias, rūgščiąsias ir šarmines trąšas.
Panaudojimas
Mineralinės trąšos naudojamos pagrindiniam ir papildomajam tręšimui. Jų normos nustatomos pagal lauko bandymus atsižvelgiant į dirvožemio azotingumą, fosforingumą ir kalingumą, jo granuliometrinę sudėtį, pH ir drėgmės režimą. Mineralinių trąšų normos apskaičiuojamos ir balanso metodu – nustačius, kiek maisto medžiagų augalai pasisavina iš trąšų ir kiek iš dirvožemio.
Laikymo sąlygos
Mineralinės trąšos laikomos specialiuose sandėliuose. Ypač atsargiai laikoma amonio salietra, nes nuo ugnies arba detonacijos ji gali sprogti. Skystos mineralinės trąšos laikomos cisternose su apsauginiais vožtuvais (jei jų nėra, užpilama hermetizuojamojo skysčio).
Istorija
Mineralinės trąšos buvo minimos jau senovės romėnų literatūroje (pelenai, sumaišyti su pjuvenomis, esanti gera priemonė augalų derliui didinti). 16 a. B. Palissy (Prancūzija) rašė, kad druskos yra būtinos augalams. Beveik po 100 m. chemikas J. R. Glauberis (Vokietija) teigė, kad augalų maistas yra salietra. 18 a. pabaigoje–19 a. pradžioje J. von Liebigas (Vokietija) siūlė naudoti dirbtines mineralines trąšas. 19 a. pirmoje pusėje pradėtas naudoti gamtinis natrio nitratas (Čilės salietra).
Lietuvoje
Lietuvoje mineralinės trąšos pradėtos naudoti 19 a. viduryje (kai kurių dvarų dirvoms kalkinti naudotos degtos kalkės, karbonatingasis sapropelis, kreida). 19 a. pabaigoje dirvas imta tręšti superfosfatu, tomamilčiais. 1868 Aleksote (Kaune) pastatyta superfosfato gamykla, kuri veikė iki I pasaulinio karo. 1875–1939 tokia gamykla veikė Klaipėdoje. 20 a. pradžioje pradėtos naudoti azoto trašos ir kalio trąšos. Dauguma mineralinių trąšų buvo įvežama. Po II pasaulinio karo buvo atstatyta Klaipėdos superfosfato gamykla, kuri veikė iki 1956. 1963 pradėjo veikti Kėdainių chemijos kombinatas (vėliau bendrovė Lifosa). 1965 pastatyta valstybinė įmonė Azotas (nuo 1994 Achema).
2262
-trąšos