mineralògija (lot. minera – rūda + gr. logos – mokslas), mokslas apie mineralus, jų sudėtį, savybes, susidarymo sąlygas, paplitimą gamtoje ir praktinio panaudojimo galimybes. Mineralogija glaudžiai susijusi su chemijos ir fizikos mokslais. Pagal tyrimų pobūdį skirstoma į įvairias kryptis.
Aprašomoji mineralogija yra seniausia šaka. Ji apima mineralų išvaizdos ir jų savybių, cheminės sudėties aprašymą, klasifikaciją, tiria mineralų fizinių savybių ir jų vidinės struktūros priklausomybę. Aprašomajai mineralogijai priskiriama mineragrafija (rūdų mineralų tyrimas) ir mineralų fizika, kuri remiasi kietųjų kūnų fizikos tyrimais. Genetinė mineralogija tiria mineralų susidarymo ir kaitos procesus gamtoje, nustato mineralų sudėties ir savybių ryšį su susidarymo ar kaitos aplinkos fizinėmis ir cheminėmis sąlygomis. Tai mineralų ontogenijos ir filogenijos tyrimai, leidžiantys pagal intarpų sudėtį, kristalų struktūros ypatumus, fizinių savybių nedidelius pokyčius ir kitus požymius įvertinti mineralų paragenetinių asociacijų susidarymo ypatumus. Eksperimentinė mineralogija laboratorinėmis sąlygomis modeliuoja gamtinius mineralų ir jų paragenetinių asociacijų susidarymo ir kaitos procesus. Su šia mineralogijos šaka susijusi mineralų sintezė (dirbtinis auginimas ir gamtinių mineralų taurinimas).
agatui būdingas sluoksniuotumas
Regioninė mineralogija tiria mineralų teritorinio pasiskirstymo dėsningumus telkiniuose ir dideliuose regionuose (metalogeninėse provincijose, ekonominiuose geografiniuose rajonuose). Ji glaudžiai susijusi su metalogenijos mokslu. Technologinės mineralogijos tyrimai skirti kuo labiau (kompleksiškiau) panaudoti mineralų sudėtį ir savybes praktiškai, mineralų technologinėms savybėms tirti, kuria metodus, leidžiančius pakeisti mineralų savybes naudojant radiacinį, terminį, akustinį ir kitą poveikį. Kartais išskiriama paieškų mineralogija, kurios svarbiausias uždavinys yra nustatyti mineraloginius naudingųjų iškasenų telkinių suradimo kriterijus. Dažniausiai ji remiasi mineralų tipomorfinių savybių ir mineralų-indikatorių tyrimų rezultatais. Kaip planetologijos dalis plėtojama kosminių kūnų mineralogija, kuri tiria meteoritų, Mėnulio ir planetų mineralinę sudėtį.
Istorija
Mineralogija – seniausia geologijos mokslo šaka, iš kurios išsirutuliojo visos kitos giminingos šakos: kristalografija, petrologija, sedimentologija, geochemija, metalogenija ir kita. Žinių apie mineralus yra jau antikos filosofų (Aristotelio, Teofrasto, Plinijaus Vyresniojo) veikaluose. Viduriniais amžiais žinių apie mineralus reikėjo alchemijai ir medicinai. Daug žinių apie mineralus yra to laikotarpio mokslininkų al Biruni ir Avicenos veikaluose. Europoje 13 a. Albertas Didysis paskelbė to meto žinių apie mineralus sąvadą De Mineralibus. Mineralogijai daug nusipelnė G. Agricola, aprašęs daugelį Europos rūdynų mineralų, ypač jų fizines savybes, kaip svarbius mineralų diagnostinius požymius. Jis mineralus suskirstė į 6 klases: degius, žemes, druskas, brangakmenius, metalus ir mineralinius mišinius, t. p. pateikė žinių apie jų susidarymo sąlygas. 15 a. danų (N. Stensenas, E. Bartolinas), olandų (Chr. Huygensas) ir anglų (R. Boyle’is, R. Hooke’as) mokslininkai mineralus pradėjo tirti kaip kristalus, išplėtojo kristalografinius tyrimus. Šie tyrimai išsiplėtė 18 a. ir daugiausia prancūzų (J. Rome’o de l’Isle’io, R.‑J. Haüy) bei anglų (W. Wollastone’o) mokslininkų dėka kristalomorfologija tapo sudėtine mineralogijos dalimi. A. G. Wernerio ir jo mokinių Freibergo (Vokietija) kasybos mokykloje buvo plėtojama aprašomoji mineralogija, kuri rėmėsi visomis tuo metu turimomis žiniomis apie mineralus. A. G. Werneris atskyrė mineralus nuo uolienų ir sukūrė mineralo apibrėžimą, kuris mažai pakito iki šių dienų. 18 a. viduryje–19 a. pradžioje sparčiai plėtojama mineralogijos chemijos kryptis, tirianti mineralų cheminės sudėties įvairovę (M. Lomonosovas, J. J. Berzelius, A. L. de Lavoisier, I. F. A. Breithauptas ir kiti). 19 a. labai išsiplėtė mineralų rūšių skaičius, gauta naujų žinių apie mineralų cheminę sudėtį ir kristalinių gardelių struktūrą, mineralogija papildyta naujomis sąvokomis (mineralų polimorfizmas, tipomorfizmas, izomorfizmas, paragenezė, pseudomorfozės ir kita). 20 a. pradžioje mineralų tyrimams pritaikius rentgeno spindulius (W. H. Braggas, W. L. Braggas, G. V. Woolfas, L. Polingas, V. G. Tayloras, E. Schiboldas ir kiti), pavyko išsamiai pažinti mineralų vidinę struktūrą, sudaryti jų erdvinius modelius ir kartu nustatyti daugelį mineralų savybių. Kristalografijos ir kristalochemijos žinios tapo vienu svarbių mineralų klasifikacijos principų. Sparčiai plėtotos mineralogijos eksperimentinė ir fizinė‑cheminė kryptys, paremtos fazių taisykle, kitais fizikos ir chemijos mokslų laimėjimais (V. M. Goldschmidtas, D. Koržinskis, V. Vernadskis). Genetiniai mineralų tyrimai atvėrė kelią jų pramoniniam dirbtiniam auginimui (nuo 1910), kuris ypač suklestėjo 20 a. pabaigoje. Dabartinė mineralogijos pažanga siejama su naujų tyrimo metodų (elektroninės mikroskopijos, magnetinio rezonanso, masės spektroskopijos ir kitų) taikymu išsamiems mineralų sudėties ir struktūros tyrimams. Tai išplėtė naujų mineralų suradimo ir jų praktinio taikymo galimybes.
Mineralogų draugijos veikia Didžiojoje Britanijoje (Anglijoje), Prancūzijoje, Vokietijoje, Italijoje, Rusijoje, Skandinavijos šalyse, Kanadoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose ir kitur. Jas vienija Tarptautinė mineralogų asociacija (International Mineralogical Assoctiation). Seniausi mineraloginiai leidiniai yra Zapiski Rossijskogo mineralogičeskogo obščestva (Sankt Peterburgas, nuo 1866), Mineralogical Magazine (Londonas, nuo 1876), Bulletin de minéralogie (Paryžius, nuo 1878), Neues Jahrbuch für Mineralogie, Geologie und Paläontologie. Abhandlungen (Stuttgart, nuo 1900), American Mineralogist (Vašingtonas, nuo 1916).
Lietuvoje
Lietuvoje mineralogiją 1781 Vilniaus universitete pradėjo dėstyti J. E. Gilibert’as. Jis pirmasis (1780) paskelbė, kad visi suakmenėjimai Vilniaus krašte yra iš kvarco. Vėliau mineralogiją dėstė J. G. A. Forsteris, S. B. Jundzilas, o 1803 įsteigus Mineralogijos katedrą – R. Simonavičius. Jis yra pirmasis Lietuvos mineralogas, parašęs mokslinį veikalą iš mineralogijos ir sukūręs mineralų klasifikaciją lenkų kalba. Vėliau mineralogiją dėstė F. Drzewińskis, pirmojo mineralogijos vadovėlio lenkų kalba autorius, I. Horodeckis ir I. Jakowickis, parašęs tris mineralogijos vadovėlius. Visi jie gausino universiteto mineralų kolekcijas. Uždarius Vilniaus universitetą mineralogija ilgą laiką buvo pamiršta. Prie mineraloginių tyrimų grįžta įkūrus Lietuvos universitetą (1922). Iš nepriklausomos Lietuvos laikotarpio svarbūs M. Kaveckio atlikti Andrioniškio ir Žemaitkiemio meteoritų mineralinės sudėties tyrimai, J. Dalinkevičiaus – devono amžiaus celestino tyrimai. Naujų žinių apie Lietuvos uolienų mineralinę sudėtį gauta tiriant mineralines iškasenas (klintį, dolomitą, gipsą, riedulius). Žinias apie Lietuvos mineralų paplitimą labiausiai papildė litologiniai, petrografiniai darbai, atlikti po II pasaulinio karo, kai išsisplėtė ir suklestėjo geologiniai ir dirvožemio tyrimai. Ištirta kristalinio pamato ir visų fanerozojaus geologinių sistemų dirvodarinių nuosėdų, nuogulų mineralinės sudėtis. Šiuos tyrimus vykdė kelios dešimtys geologų, dirbančių Vilniaus universitete, Geologijos institute ir kitose geologinėse organizacijose (V. Baltakis, R. Gailius, A. Jurgaitis, G. Juozapavičius, V. Kadūnas, V. Katinas, V. Každan, J. Kisnėrius, A. Klimašauskas, V. Kotovič, A. Linčius, G. Motuza, V. Narbutas, A. Radzevičius, G. Skridlaitė, J. Smilgis, P. Šimkevičius, A. Špokauskas, L. Tamošiūnas, A. Uginčius, V. Vasiliauskas, V. Vasiljevas, E. Vodzinskas ir kiti).
2961