minezángas (vok. Minnesang), vokiečių riterių meilės lyrika. Ją kuriantys poetai vadinami minezingeriais. Minezangas klostėsi nuo 12 a. antros pusės. Ištakos – europinė feodalinė kultūra, susijusi su damos kultu, trubadūrų ir truverų kūryba. Skiriamos minezango 2 pagrindinės kryptys, dažniausiai vadinamos archajiškąja (arba liaudiškąja) ir kurtuazine.
Archajiškoji kryptis dar vadinama Dunojaus srities minezangu. Datuojama apie 1150–60–70. Buvo paplitusi vokiečių žemių pietryčiuose (Bavarijoje, Austrijoje, Švabijoje). Žymiausi atstovai – Kürenbergietis (Der von Kürenberg), Meinlohas von Sevelingenas (abu gyveno 12 a. viduryje), Dietmaras von Aistas (apie 1140–po 1171). Eilėraščiai artimi liaudies dainoms, paprastai vienos strofos, nesudėtingo metro, sujungti poriniais, dažniausiai netiksliais rimais, būdinga toninė eilėdara. Gausu vadinamųjų moteriškų eilėraščių (pagrindinis personažas yra moteris). Daugelis šios krypties eilėraščių prasideda gamtos aprašymu. Kalbama apie merginą, jos meilės ilgesį ir kančias, dažnas mylimąjį simbolizuojančio sakalo įvaizdis (vadinamasis Fallenlied).
Kurtuazinė kryptis (kurtuazinė literatūra) datuojama apie 1170–90–1200. Susiklostė vokiečių žemių vakarinėse srityse, palei Reiną, 1180–90 paplito visoje Vokietijoje. Žymiausi atstovai – Heinrichas von Veldeke, Friedrichas von Hausenas, Heinrichas von Morungenas. Ryškiausias minezingeris, savo kūryboje susiejęs abiejų krypčių poetiką – Waltheris von der Vogelweide (jo kūrybos rinkinys išleistas 1827). Kurtuazinės krypties poezija – ilgi daugiastrofiai eilėraščiai. Strofa sudėtingos struktūros, rimai tikslūs, išlaikomas pastovus nekirčiuotų skiemenų tarp kirčiuotų skaičius. Eilėdara buvo susijusi su sudėtingesnėmis muzikinės kompozicijos formomis, atėjusiomis iš Provanso. Svarbiausia tema – kilmingos damos šlovinimas, riterio meilės kančios. Siužetas, dramatiška situacija, įvadinis gamtos aprašymas šios krypties eilėraščiams nebūdingas. Iškeliamas viską persmelkiantis lyrinis išgyvenimas (nepasiekiamos mylimosios ilgesys ir baimė, kad svajonė išsipildys, neįgyvendinamo jausmo ir kančios džiaugsmas). Damos grožis dažniausiai priešpriešinamas jos kietaširdiškumui. Damos dorybės ir grožis aprašinėjama detaliai (ne bendrais bruožais kaip tai būdinga archajiškosios minezango krypties poetų eilėraščiams); tai itin ryšku Heinricho von Morungeno kūryboje. Tokia kurtuazinės krypties minezango poezija vadinama tauriosios meilės dainomis, arba aukštuoju minezangu (hohe Minne). Waltheris von der Vogelweide savo poezijoje aukština paprastą merginą, džiaugsmą teikiančią abipusę meilę, priešpriešina riterio tarnavimą damai ir paprastą, nuoširdų jausmą. Tokios tematikos lyrika priskiriama vadinamosios žemosios meilės (niederen Minne) poezijai (sąvokos aukštoji ir žemoji meilė nurodo į moters socialinę padėtį). Jos tradicija tęsiama Neidharto von Reuentalio (eilėraščiai datuojami 1210–40) kūryboje. Šis poetas laikomas parodijinės minezango krypties kūrėju, eilėraščiuose parodijuoja valstiečių dainas ir šokius.
Nuo 13 a. antros pusės minezangas menko. Apie 15 a. minezango lyrikos tradicija nutrūko. Paskutiniu minezingeriu laikomas Oswaldas von Wolkensteinas. Nuo 18 a. minezingerių kūryba pradėta leisti, tyrinėti, versti. Svarbiausias rašytinis minezango paminklas yra 14 a. sudarytas 160 poetų kūrybos rinkinys, vadinamasis Didysis Heidelbergo dainų rankraštis (Grosse Heidelberger Liederhandschrift, dar vadinamas Manesse Codex, išleistas 1878). Muziką minezingeriai savo kūriniams pritaikydavo ar patys sukurdavo, eiles dainuodavo pritardami muzikiniu instrumentu (fideliu arba mažąja arfa).
2959
Minezangas muzikoje
Muzikoje yra grigališkojo choralo, vokiečių liaudies bei trubadūrų ir truverų dainų elementų. Kūriniai turėdavo muzikinę įžangą, pabaigą, užsklandą. Buvo daugiausia vienbalsiai, atliekami tercijomis arba sekstomis. 14 a. antroje pusėje atsirado ir daugiabalsių kūrinių.
minezingeris; minezingeriai