Mngai, Kinijos imperatorių dinastija (1368–1644). Pradininkas iš valstiečių kilęs budistų vienuolis Džu Juandžangas (lentelė), kuris, tapęs sukilimo vadu, 1368 užėmė Pekiną, nuvertė mongolų Juanų dinastiją ir pasiskelbė imperatoriumi. Iki 14 a. pabaigos Mingai nustūmė mongolus į šiaurę ir suvienijo dabartinę Kinijos etninę teritoriją. Siekdami atkurti krašto ūkį ir sustiprinti centrinę valdžią daug žemės išdalijo valstiečiams, sumažino mokesčius. Mingai visą politinę ir karinę valdžią šalyje sutelkė savo rankose. Jų laikais valstybėje didelę įtaką įgijo imperatoriaus favoritai ir eunuchai, nes Mingai nepasitikėjo valdininkais. 1421 sostinę iš Nankingo perkėlė į Pekiną. Stiprino Didžiąją kinų sieną, rūpinosi statybomis (ypač Pekine). 15 a. pradžioje pradėjo užkariavimus (pajungė džurdžėnus, 1407 užėmė Vietnamą), tęsė karus su mongolais. 1405–33 organizavo jūrų ekspedicijas į Pietryčių Aziją, Indiją, Rytų Afriką. 16 a. atrėmė japonų puolimus ir padėjo korėjiečiams; 1598 japonai iš Korėjos pusiasalio buvo išstumti. 1521 uždraudė europiečiams lankytis Kinijoje. 1557 išnuomojo portugalams Makao, 1624 leido olandams įsikurti Taivane. Mingų laikais Kinija vėl tapo galinga valstybe, bet 16 a.–17 a. pradžioje pagal mokslo ir technikos lygį ji pradėjo atsilikti nuo Vakarų Europos valstybių. 17 a. pradžioje dėl nederlių ir ekonominės krizės šalyje prasidėjo sukilimai. Per 1628–45 valstiečių karą sukilėliai užėmė Pekiną; paskutinis Mingų imperatorius nusižudė. 1644 kai kurie kinų vadai, siekdami numalšinti valstiečių sukilimą, paprašė mandžiūrų karinės pagalbos. Mandžiūrai išstūmė sukilėlius iš Pekino ir į sostą pasodino savo atstovą; Kiniją pradėjo valdyti mandžiūrų Čingų dinastija.
1