minià, trumpalaikis neorganizuotas didelis žmonių sambūris, kurį vienija erdvinis artumas, išoriniai stimulai ir emocinis bendrumas. Minia gali dalyvauti politiniame mitinge, protesto akcijoje, sporto varžybose, stebėti nelaimingą atsitikimą ar nusikaltimą, apžiūrinėti prekes parduotuvėje, mugėje ir kitose vietose. Minia dažniausiai neturi aiškaus, įsisąmoninto bendro tikslo ir sampratos, kaip jį pasiekti. Tradiciškai laikoma, kad minią gali sudaryti ne mažiau kaip 20 žmonių, iš kurių ne daugiau kaip 10 gali būti artimai pažįstami. Minią galima valdyti, daryti jai įtaką, keisti jos požiūrius ir emocijas. Pati minia taip pat gali daryti įtaką pavieniams asmenims, lemti kai kurias jų psichologines problemas (pavyzdžiui, klaustrofobiją, agorafobiją).
Skiriama proginė, arba okazinė, konvencinė, ekspresyvioji, veikiančioji minia. Proginė minia susidaro, kai žmones apima smalsumas, sukeltas netikėto įvykio (pavyzdžiui, automobilio avarija). Konvencinė minia susidaro dėl susidomėjimo tam tikra iš anksto paskelbta masine pramoga (pavyzdžiui, sporto varžybos), jai būdingas difuziškas elgesys. Ekspresyvioji minia susidaro, kai žmones apima vienas jausmas, bendras požiūris į tam tikrą įvykį (džiaugsmas, entuziazmas, pasipiktinimas, protestas ir kita). Šios rūšies ryškiausia forma – ekstazinė minia, pasiekianti bendros ekstazės būseną, kurią sukelia ritmiškai stiprėjantis užsikrėtimas tam tikra nuotaika (būdinga masiniams religiniams ritualams, karnavalams, roko muzikos koncertams). Veikiančioji minia būna 4 tipų: agresyvioji, paniškoji, gobšaujančioji, sukilėlių. Agresyviąją minią vienija akla neapykanta tam tikriems žmonėms (pavyzdžiui, linčo teismas, religinių ar politinių priešininkų mušimas). Paniškoji minia susidaro, kai žmonės spontaniškai ima gelbėtis nuo realaus ar įsivaizduojamo pavojaus. Gobšaujančiąją minią sudaro tam tikrų vertybių (pinigų, vietos transporte) trokštantys žmonės, kurie įsitraukia į nesąmoningą konfliktą. Sukilėlių minią vienija jos narių pasipiktinimas valdžios veiksmais, ji dažnai susidaro per revoliucinius neramumus. Laiku ėmus ją valdyti, stichiškas masinis sambrūzdis gali virsti sąmoningu politinės kovos aktu. Minios dėsnių ir mechanizmų pažinimas leidžia sąmoningai manipuliuoti minios elgesiu – skatinti avantiūrizmą (taip kartais daro reakciniai politiniai režimai – tyčia provokuoja pogromus, savivalės, žiaurumo protrūkius) arba sutrukdyti ir nutraukti itin pavojingus minios veiksmus. G. Le Bonas išskyrė miniai būdingus dėsningumus, sukūrė minios elgesio teoriją. Tirdamas minios psichologines charakteristikas jis pastebėjo, kad minia įtraukia ir sąmoningą asmenybę, instinktai ir jausmai nustelbia asmenybės intelektą, sumažėja atsakomybės jausmas, kritiškumas, savarankiškumas, nyksta pati asmenybė.
G. Le Bonas išskyrė vienalytę (pavyzdžiui, sekta, kasta) ir daugialytę (pavyzdžiui, gatvės) minią. Vienas svarbiausių veikalų, aiškinančių minios psichologiją – G. Le Bono Minios psichologija (Psychologie des foules 1895). S. Freudas teigė, kad minioje atsidūrę žmonės elgiasi kitaip nei būdami pavieniui. Minios narių individualus mąstymas susilieja į tam tikrą bendro mąstymo formą, kuri padidina narių entuziazmą ir sumažina jų elgsenos priežasčių suvokimą. Minios tyrimai 20 amžiaus viduryje padėjo austrų psichologui E. Bernaysui nustatyti galimybę manipuliuoti viešąja nuomone. Jis teigė, kad minios elgsena gali būti iracionali ir pavojinga, todėl ją reikia valdyti. Viena konvergencijos teorijos krypčių teigia, kad minios elgsena yra ne pačios minios produktas, bet tą elgseną lemia tam tikri individai, todėl minią sudaro panašiai mąstantys, bet ne atsitiktinai susibūrę žmonės. Jungtinių Amerikos Valstijų sociologų R. H. Turnerio ir L. Killiano nuomone, nors socialinė elgsena niekada nėra visiškai nuspėjama, minios elgsena nėra iracionali. Jei panašūs interesai suburia žmones kartu, minioje susikuria tam tikri nauji elgsenos modeliai, kurie tampa būdingi visiems minios nariams. Minios nariai gali pasiskirstyti vaidmenimis: vieni tampa minios lyderiais, kiti – jų sekėjais, stebėtojais ar net priešininkais.