miniatiūrà (it. miniatura < lot. minium – cinoberis, raudoni dažai, naudoti didžiosioms rankraštinių knygų raidėms spalvinti), rankraštinės knygos meninio apipavidalinimo elementas: tapyta kompozicija su figūriniais, ornamentiniais motyvais. Gali būti teksto iliustracija, iliuminacija, ornamentinis arba figūrinis inicialas, dekoratyvinis knygos elementas – atsklanda, užsklanda, vinjetė, apvadas ir kita. Miniatiūros tapytos tempera, guašu, akvarele, pieštos plunksnele, buvo sidabruojamos, auksuojamos.
Tapytomis miniatiūromis puošti jau papirusiniai senovės Egipto ir antikos rankraščiai. Iki 14 a. pabaigos miniatiūra daugiausia kurta pergamente. Miniatiūrų padaugėjo paplitus rankraštinėms knygoms, kodeksams, gradualams iš sulankstyto papiruso, pergamento, popieriaus lakštų. Viduramžiais Europos ir Azijos šalyse susiklostė savitos miniatiūros tapybos mokyklos. Germanų miniatiūroms būdinga smulkus piešinys, inicialai dekoruoti sudėtingais gyvūnų atvaizdais, pynių ornamentų deriniais. Bizantijos rankraštinių knygų miniatiūrose dera vėlyvosios antikos ir Rytų dailės elementai, ankstyvųjų knygų miniatiūrose ryšku realizmo apraiškos, vėliau derinta tikroviški ir sąlygiški elementai, kurta smulkaus piešinio, dekoratyvaus kolorito, nuo 12 a. – schematiškos miniatiūros.
Karolingų renesanso laikotarpiu suklestėjus miniatiūrų tapybai, rankraščiuose kurtos ekspresyvios figūrinės miniatiūros, jose ryšku vėlyvosios antikos, Bizantijos, keltų, germanų meno tradicijų derinys. Romanikos laikotarpiu daugiausia kurta puošybinės miniatiūros, jų stilistikai būdinga plokštuminis, linijinis, dažniausiai ritmiškas piešinys, schematiška kompozicija, įvairus koloritas. Gotikinėse miniatiūrose atsirado realistinių bruožų; figūros įgijo daugiau psichologiškumo, dažniausiai tapytos peizažo arba interjero fone.
kunigaikščio de Berry Valandų knygos miniatiūra Jėzaus gimimas. Angelas ir piemenys (apie 1382, Nacionalinė biblioteka Paryžiuje)
Gotikos laikotarpiu rankraštinių knygų miniatiūros klestėjo Prancūzijoje (J. Pucelle’io iliustruota maldaknygė iš Belleville’io, 1323–26, J. d’Évreux brevijorius, 14 a. pirma pusė), Anglijoje (Karalienės Matildos giesmynas, apie 1310). Burgundijoje pradėtos tapyti natūralistinio piešinio, augalinių ir gyvūninių ornamentų, ryškių spalvų didesnės miniatiūros, kurti erdviniai efektai, gamtos, buitiniai vaizdai; garsėjo Cîteau vienuolyno miniatiūrų mokykla. Miniatiūrų sukūrė A. Beauneveu, J. Fouquet, S. Marmionas (Prancūzija), Ph. de Mazerolles’is (1420–79, Nyderlandai), G. de Grassi (1340–98, Italija). Ispanijoje miniatiūrų tapyboje vaizduotas dvaro gyvenimas. Italijos 13 a. pabaigos–14 a. pradžios miniatiūrose ryšku prancūzų gotikinių miniatiūrų įtaka; 15 a. garsėjo Florencijos miniatiūrų mokykla (Attavante), Ferraroje – meistro T. Crivelli miniatiūros.
15 a. miniatiūrų tapybos stiliui įtakos turėjo italų protorenesanso tapyba (brolių Limbourgų miniatiūros rankraštiniam kalendoriui Laimingiausios kunigaikščio de Berry valandos 1413–16). 15 a. pabaigoje–16 a. pradžioje sukurta renesansinių bruožų turinčių miniatiūrų (J. Boccardi, 1460–1529, F. dei Russi, ?–1482, Italijoje; broliai H. ir J. van Eyckai Nyderlanduose), atsirado iliustruotų pasaulietinės tematikos knygų.
Rytų šalyse miniatiūros dažniausiai kurtos istorijos kronikose, moksliniuose veikaluose, literatūros kūriniuose. Egipte Fatimidų valdymo laikotarpiu (969–1171) klestėjo vienos ankstyviausių miniatiūrų ant popieriaus ir odos. 11–14 a. sukurta laisva maniera, į eskizą panašių piešinių su ryškiu juodu kontūru, al Fustato miniatiūrose vaizduota žmonės, žvėrys, paukščiai. Irake susiklostė savita miniatiūrų tapyba, ji labai suklestėjo 13 a. Bagdade. Lakoniškos, monumentalios kompozicijos miniatiūros kurtos moksliniams veikalams iliustruoti. Makamose vaizduota buitiniai, interjero, turgaus vaizdai, maldininkų karavanai, jose figūrų piešinys ekspresyvus, dinamiškas, kompozicijos harmoningos, dekoratyvios. Mosulo mokyklos miniatiūroms būdinga sudėtinga daugiafigūrė kompozicija, spalvingumas, aukso spalvos fonai.
Armėnijoje susiklostė Kilikijos miniatiūros mokykla (12 a. antra pusė–14 a.), jos stiliui būdinga Bizantijos ir Armėnijos nacionalinės dailės tradicijų derinimas. Irane miniatiūrų tapyba klestėjo nuo 14 a., susiklostė Herato miniatiūros mokykla, Isfahano miniatiūros mokykla, Širazo miniatiūros mokykla, Tebrizo miniatiūros mokykla. Indijoje 11–16 a. Gudžarato mokykloje miniatiūromis iliustruotos religinio turinio knygos, tai daugiausia dekoratyvios, smulkaus piešinio, lokalaus kolorito miniatiūros. Nuo 16 a. išsiskyrė Mogolų miniatiūros mokykla ir Radžputo miniatiūros mokykla. Mogolų miniatiūros mokyklos piešiniuose vaizduoti pasaulietiniai siužetai, iliustruoti istoriniai, religiniai, grožinės literatūros kūriniai, plėtotas portreto ir animalistinis žanras. Vietinės (Radžasthano, Kangros, Pahari) miniatiūros mokyklos vadintos bendru Radžputo mokyklos vardu, daugiausia vaizduoti religiniai siužetai.
11 a. Rusijos miniatiūroms turėjo įtakos Bizantijos meno tradicijos; 12–15 a. kurtos freskoms ir ikonoms artimos miniatiūros, plito ir gausiai ornamentuotos, realistines arba fantastines būtybes vaizduojančios miniatiūros. 16 a. pabaigoje–17 a. sukurta istorinių, alegorinių, portretinių miniatiūrų. 15 a. išradus spaudą miniatiūros darėsi vis retesnės.
Miniatiūra Lietuvoje
Lietuvoje miniatiūros plito 14 a.–17 a. viduryje. Gotikos laikotarpiu miniatiūromis dekoruota katalikų ir stačiatikių liturginės knygos, giesmynai. Susiklostė savitas puošybos stilius, kuriam turėjo įtakos atvežtinės knygos, Vakarų Europos ir Bizantijos meno tradicijos. Lotyniškoms knygoms būdinga ryškių spalvų ornamentiniai auksuoti inicialai (15 a.–16 a. pradžios bernardinų ir dominikonų giesmynų fragmentai iš Troškūnų, Palėvenės, Tytuvėnų vienuolynų), stačiatikių rankraštinėms knygoms – puošnus dinamiškas augalinių ornamentų su susiraizgiusių fantastinių gyvūnų figūromis piešinys (Mstyžiaus, 14 a., L. Sapiegos, 15 a., evangelijos). Οrnamentiniai arba figūriniai inicialai dažniausiai komponuoti į stačiakampį kontrastingos spalvos foną. Renesanso epochoje miniatiūromis dekoruotos maldaknygės (A. Goštauto maldaknygė, 1528), aprėmintos puošniais sudėtingų augalinių ornamentų apvadais. 16 a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dokumentai dažniausiai puošti linijų pynėmis arba augalinių motyvų inicialais.