miniatirinė kerãmika, archeologiniai radiniai – smulkūs nuo 3–4 iki 8–12 cm aukščio ir nuo 3 iki 10–12 cm skersmens moliniai indeliai. Randama daugelyje Šiaurės, Šiaurės vakarų Europos bronzos ir geležies amžiaus laidojimo paminklų, rečiau – senovinėse gyvenvietėse arba piliakalniuose. Gerai išdegtų indelių sienelės stačios (cilindro, kibiro formos) arba profiliuotos, dažniausiai plonos. Pasitaiko ir prasčiau padarytų, storomis sienelėmis indų. Tokios keramikos paviršius lygus, gludintas arba kiek grublėtas, dažniausiai neornamentuotas, tik nedidelės dalies puoštas smulkiomis duobutėmis, įkartėlėmis, linijomis. Manoma, galėjo būti naudojama buityje arba kaip įkapės. Rytų Baltijos regione miniatiūrinė keramika būdinga 1–7 a. Vakarų Lietuvos kapinynams su akmenų vainikais, t. p. 5–11 a. kuršių kapinynams, rečiau aptinkama prūsų Sembos pusiasalio, Vidurio Lietuvos kapinynuose ir Rytų Lietuvos pilkapiuose. Miniatiūrinės keramikos rasta ir kai kuriuose piliakalniuose (Nemenčinės piliakalnyje, Kunigiškių piliakalnyje), Petrešiūnų pusiasalyje (Rokiškio rj. savivaldybė).
2674