miniatirinis leidinỹs, mažo formato leidinys. Svarbiausias miniatiūrinio leidinio apibrėžimo kriterijus – puslapio dydis; vieningo standarto nėra: anglakalbėse šalyse miniatiūriniu laikomas ne didesnis kaip 76,2 × 76,2 mm, Rusijoje – 100 × 100 mm, Vengrijoje – 40 × 60 mm dydžio leidinys. Išspausdintas smulkiu, lengvai skaitomu šriftu. Pirmieji rankraštiniai miniatiūriniai leidiniai buvo žinomi jau antikos laikais, spausdinti – nuo 15 amžiaus. Dabar kaip miniatiūriniai leidiniai daugiausia leidžiami jubiliejiniai, suvenyriniai leidiniai. Skiriami daugiausia bibliofilams, taip pat rodo ir knygų leidybos kultūros bei poligrafinės technikos laimėjimus.
LIETUVOJE 20–21 amžių sandūroje miniatiūrinius leidinius leido Baltų lankų leidykla ir V. Užtupo leidykla Vilius (knygų serija apie Lietuvos lakūnus, 1993–97; 25 × 33 mm, 64 puslapiai, ir kita). Mažiausias jos išleistas miniatiūrinis leidinys – V. Užtupo knyga Lietuvos spaustuvėms 475 (1998; 11,2 × 10 mm dydžio, 4,8 mm storio, 64 puslapių, 0,31 g svorio). Didžiausią miniatiūrinių leidinių rinkinį turi inžinierius G. Trumpis (Vilnius).
123