minimalzmas mùzikoje. Muzikoje minimalizmas – 20 a. antros pusės modernistinė muzikos estetikos, stiliaus kryptis, komponavimo technika. Minimalizmo terminas reiškia kompozicinės medžiagos vartojimo apribojimus.
Minimalizmo ištakos, įtakos
Minimalizmo stilius ir estetika kildinama iš nevakarietiškos (Afrikos, Indijos, Indonezijos, Bali salos) muzikos kultūros (beveik visi Jungtinių Amerikos Valstijų / JAV kompozitoriai minimalistai buvo studijavę Rytų ir Afrikos muziką). Minimalizmo estetiką nulėmė sociologiniai ir psichologiniai veiksniai, jai įtakos turėjo hinduistinė estetika, viduramžių misticizmas, amerikiečių transcendentalizmas.
Dėl nuolatinio kartojimo (repetityvumo) kaip kompozicijos sudarymo principo, minimalistinė muzika dar dažnai vadinama repetityvine (pranc. musique répétitive, angl. repetitive music).
Susiklostymas
Atsirado 20 a. 6 dešimtmečio pabaigoje JAV kaip priešiška kūrėjų reakcija į akademinę, serialistinę ir atonaliąją muziką, avangardinės ir eksperimentinės muzikos tendencijas. Minimalistai siekė sugrąžinti muziką prie elementarių jos pagrindų, todėl minimalizmas dar vadinamas naujuoju paprastumu (vokiškai Neue Einfachheit, angl. New Simplicity). Vėl imtos vartoti paprastesnės muzikos raiškos priemonės – diatonika, konsonansiniai sąskambiai (konsonansas) ir harmonija, pagrįsta trigarsiais. Minimalistai nevartoja tradicinei muzikai būdingų plėtojimo ir perdirbinėjimo priemonių. Vietoj jų pasitelkiama repetityvumas ir laipsniška ritmo, faktūros, harmonijos, melikos ir kitų muzikos elementų kaita.
Bruožai
Minimalizmo stiliaus kūriniai – laipsniškas procesas. Minimalistinė kompozicija – tai monofunkcinė išlaikyto tonalumo kompozicija. Kūrinio pradžioje dažnai atskleidžiama derminė kompozicijos struktūra ir garsaeilis. Jis sudaromas kartojant trumpus, neišplėtotos melodijos linijos, stabilios ritmo sandaros, vienodos pulsacijos motyvus. Plėtojama kompozicijos faktūra pamažu tankinama (ją papildant naujais muzikos kalbos elementais) arba retinama. Lėtai plėtojama muzika atitraukia klausytoją nuo klausymo, sukelia jam tam tikrą transo būseną. Laikas čia tarsi sustoja, nes nejuntama muzikos kūrinio atskaitos elementų – pradžios, pabaigos, kulminacijos. Kūrinys baigiasi taip pat netikėtai, kaip ir prasideda, nes čia vyrauja nenutrūkstama muzikos garsų tėkmė.
Raida iki 20 a. 8 dešimtmečio
Minimalistinis stilius buvo populiarus nuo 20 a. 6 dešimtmečio pabaigos iki 8 dešimtmečio pradžios. Žymiausios kompozicijos: L. M. Youngo styginių trio (1958), T. Riley In C (1964), S. Reicho Lis (It’s Gonna Rain 1965), Ph. Glasso I+I (1968). Nuo 8 dešimtmečio tarp vadinamosios antrosios kartos kompozitorių minimalistų yra ir Europos muzikos kūrėjų. Tuo metu pasikeitė ir minimalizmui priskiriamų muzikinių kompozicijų kriterijai. Dėl JAV ir Europos muzikinių kultūrų sąveikos minimalizmo stilius ir technika prarado savo pirminį grynumą.
Raida nuo 8 dešimtmečio
Po 8 dešimtmečio sukurtose muzikinėse kompozicijose derinami minimalizmo muzikos bruožai ir kitų kompozicijos technikų elementai. Antrosios kartos kompozitoriai minimalistai atsisakė kai kurių ankstyvojo minimalizmo technikos apribojimų. Įtakos turėjo S. Reichas ir Ph. Glassas. Pastarasis savo kūriniuose minimalizmo kompozicines priemones pradėjo vartoti pasirinktinai. Minimalistinės kompozicijos buvo papildytos džiazo, popmuzikos, roko detalėmis (M. Torke’as), eksperimentinės muzikos elementais (L. J. Andriessenas), archajinės muzikos bruožais (J. Adamsas). J. Adamso muzikoje derinami minimalizmo ir neoromantizmo elementai (žymiausia jo minimalistinė kompozicija – opera Nixonas Kinijoje 1985–87). Kiti žymūs 8–9 dešimtmečio minimalistiniai kūriniai: S. Reicho Būgnų mušimas (1971), Dykumos muzika (1982), Ph. Glasso operos Einsteinas paplūdimyje (1975–76), Echnatonas (1983). Tuo metu įvairių žanrų minimalistinę muziką kūrė H. M. Góreckis, A. Pärtas ir kiti.
Minimalizmas Lietuvos muzikoje
Lietuvoje minimalizmo terminas yra siejamas su kompozitorių M. Urbaičio ir B. V. Kutavičiaus kūryba. M. Urbaičio minimalizmą galima vadinti glasiškuoju, nes jo skiriamasis bruožas, kaip ir Ph. Glasso, yra trigarsio sekų repeticijos (Meilės daina ir išsiskyrimas 1979, Trio 1981–82, Albumo lapeliai 1983–84). B. Kutavičiaus naudojama minimalizmo technika (pats kompozitorius neigia savo ryšius su minimalizmu) sietina su lietuvių liaudies muzikai būdingais elementais. Jo kūriniuose (styginių kvartetas Anno cum tettigonia 1980, oratorijos Paskutinės pagonių apeigos 1978, Iš jotvingių akmens 1983) gausu minimalistinei technikai būdingų elementų: repetityvumo, fazavimo, papildymo priemonių.
repetityvinė muzika
L: D. Katkus B. Kutavičiaus „Anno cum tettigonia“. Naujovės ir pamokos / Muzika 1984 nr. 4; I. Jasinskaitė-Jankauskienė Pagoniškasis avangardizmas. Teoriniai Broniaus Kutavičiaus muzikos aspektai Vilnius 2001; Š. Nakas Trumpa lietuvių minimalizmo istorija / Kultūros barai 2004 nr. 4; W. Mertens American Minimal Music London 1983; R. P. Morgan Twentieth-Century Music New York–London 1991; T. A. Johnson Minimalism: aesthetic, style, or technique? / Musical Quarterly 1994 v. 78.
2713