minòras (lot. minor – mažesnis), minòrinė derm, septynialaipsnė (heptatoninė) muzikinė dermė. Minoras būna natūralusis, harmoninis (su aukštu VII laipsniu) ir melodinis (su aukštais VI ir VII laipsniais). Natūraliojo minoro garsaeilis (alteruotų garsų nėra): a. h, c, d, e, f, g, a; pastovieji laipsniai (I, III, V) sudaro minorinį trigarsį. Jam būdingas tamsus (priešingai mažorui) skambėjimas. Harmoniniam minorui būdingas vedamasis tonas kartais aptinkamas seniausiose lietuvių liaudies derminėse struktūrose (kai kurios rugiapjūtės, avižapjūtės dainos).
Harmoninis (kartais ir melodinis) minoras įsigalėjo 18–19 a., plintant daugiabalsiškumui. Harmoninio minoro melodijos labiausiai paplitusios Rytų Lietuvoje ir Klaipėdos krašte; dažnai jos būna eolinės dermės melodijų kilmės. Minoras buvo dažnai vartojamas lietuvių kompozitorių originaliuose kūriniuose ir lietuvių liaudies dainų išdailose. Plintant naujoviškoms komponavimo technikoms, minoras vartojamas rečiau.
2309