Mnsko istòrija
Pirmą kartą paminėtas 1067 (Polocko kunigaikštystės tvirtovė). 12–14 a. Minsko kunigaikštystės sostinė. Nuo 1326 priklausė Lietuvos Didžiajai Kunigaikštystei. 1499 gavo miesto teises. 15 a. pradėta plėtoti amatus ir prekybą, 16 a. suklestėjo kultūra (įsteigta spaustuvė ir kita). Nuo 1566 vaivadijos centras. Nuo 1600 Minske kas dvejus metus posėdžiaudavo Lietuvos Vyriausiasis Tribunolas. Per 17–18 a. karus miestą ne kartą niokojo Rusijos kariuomenė. Po Abiejų Tautų Respublikos II padalijimo Minskas 1793 atiteko Rusijai (gubernijos centras). Nuo 1793 stačiatikių, 1798–1869, 1917–21, nuo 1991 – ir katalikų vyskupijos centras. 1812 nuniokotas Napoleono I kariuomenės.
Nuo 19 a. antros pusės plėtota maisto ir lengvoji pramonė, 8 dešimtmetyje per Minską nutiesta geležinkelių. 1898 mieste įvyko Rusijos socialdemokratų darbininkų partijos I suvažiavimas. Nuo 1917 vienas baltarusių tautinio sąjūdžio centrų. 1918 02–12 okupuotas Vokietijos kariuomenės. 1918 03 25 Minske paskelbta Baltarusijos Liaudies Respublika. 1919–91 Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos sostinė. Per Lenkijos–Sovietų Rusijos karą 1919–20 užimtas lenkų.
20 a. 4 dešimtmetyje Minsko apylinkėse (Kuropatuose ir kitur) nužudyta tūkstančiai stalininių represijų aukų. Per II pasaulinį karą 1941–44 okupuotas Vokietijos kariuomenės; per karą sugriauta apie 80 % miesto pastatų, žuvo apie 70 000 jo gyventojų (ir visi 1941–43 veikusio geto žydai). Atstatytas.
2271
-Minskas