mintnis eksperimeñtas, mintiẽs eksperimeñtas, mokslo teorijos ir filosofijos sąvoka, reiškianti eksperimentinę, mintyse sukurtą situaciją. Manoma, kad šią sąvoką (vok. Gedankenexperiment) pirmasis pavartojo H. Ch. Ørstedas 19 a. pradžioje. Mintiniu eksperimentu siekiama mokomųjų, aiškinamųjų, pažintinių ir kitų tikslų. Juo dažniausiai modeliuojama ar rekonstruojama reali situacija, todėl galima gauti papildomos informacijos, nes nauju būdu sutvarkomi jau žinomi empiriniai duomenys ar ryškiau atskleidžiami tiriamųjų reiškinių ypatumai.
Šie eksperimentai taikomi norint patvirtinti, atmesti ar pasirinkti teoriją, išplėtoti seną ar iškelti naują hipotezę, ištirti ir suprasti reiškinį, atrasti naujus faktus, atlikti konceptualią analizę. Pvz., N. Oresmeʼas kritikuodamas Aristotelį teigė, kad tuštuma gali egzistuoti: galima įsivaizduoti, jog Dievas žemiau Mėnulio srities viską išnaikina ir palieka tuštumą. Tuštuma, jeigu ji egzistuoja, yra atstumas, nes neįmanoma įsivaizduoti, jog išgaubtas dangaus paviršius bus sferinis po to, kai išnyks visi toje sferoje buvę daiktai ir neliks jokio atstumo.
Mintinis eksperimentas gali atskleisti vyraujančios teorijos ar hipotezės loginį prieštaringumą. Pvz., J. Buridanas manė, kad Aristotelis neteisingai aiškino kūno judėjimą – kai dvi strėlės skrieja priešingomis kryptimis viena šalia kitos, tas pats oras vieną strėlę turėtų stumti į vieną pusę, o kitą strėlę – priešinga kryptimi, tačiau tai yra neįmanoma.
G. Galilei remdamasis mintiniu eksperimentu, kad ir stovinčiame, ir tolygiai plaukiančiame laive reiškiniai vyksta vienodai, atrado inercijos dėsnį. Šis eksperimentas padėjo suprasti, kad vertikalus kūnų kritimas nėra Žemės sukimąsi paneigiantis argumentas. Kitas mintinis eksperimentas svarstant, kaip tokio paties dydžio lengvas ir sunkus rutuliai turėtų kristi vis retesnėse aplinkose, leido G. Galilei padaryti išvadą, kad kritimo greičiai vis mažiau skirsis, ir tuštumoje jie abu kris vienodu greičiu.
Mintiniai eksperimentai dažnai taikomi filosofijoje, matematikoje, gamtos moksluose.
Filosofijoje paprastai kuriamas įsivaizduojamas scenarijus, kuris padeda suvokti sąvokų prasmę, reiškinių prigimtį ar kalbos funkcionavimą. Tarkime, J. R. Searleʼio kinų kambario mintinis eksperimentas, nukreiptas prieš idėją tapatinti mąstymą ir kompiuterio programą, atskleidžia sąvokos suprantu vartoseną. Vienas pirmųjų mintinių eksperimentų filosofijoje yra Platono olos alegorija. Zenono Elėjiečio aporijos yra mintiniai eksperimentai, rodantys, kad judėjimo sąvoka yra logiškai prieštaringa.
Politinėje ir socialinėje filosofijoje dažnai taikomi mintiniai eksperimentai, paremti galimo fakto pasekmių prielaida, pvz., svarstoma, kas būtų, jei Antrąjį pasaulinį karą būtų laimėjęs A. Hitleris. Antiutopijos t. p. daugiausia yra mintiniai eksperimentai (pvz., G. Orwello 1984‑ieji 1949, J. Zamiatino Mes 1920).
Matematikoje šiuo eksperimentu pagrįsti netiesioginiai įrodymai. Vieni garsiausių fizikoje mintinių eksperimentų yra Schrödingerio katė (E. Schrödingerio sugalvotas siekiant atskleisti galimą kvantinės mechanikos paradoksalumą), Maxwello demonas (J. C. Maxwello sukurtas antrojo termodinamikos dėsnio esmei tirti), biologijoje – Darwino demonas (hipotetinis organizmas, kuriam negalioja biologiniai evoliucijos apribojimai; sukūrė I. Asimovas).
-eksperimentas
1151