miocènas (gr. meion – mažiau + kainos – naujas), neogeno periodo pirmoji epocha; geologinis skyrius, kurio sluoksniai susiklostė šios epochos metu. Prasidėjo prieš 23,5 mln. m., baigėsi prieš 5,3 mln. metų. Mioceną 1841 išskyrė ir jam pavadinimą sukūrė Ch. Lyellis. Skiriamas ankstyvasis (prasidėjo prieš 23,5 mln. m.), vidurinis (prieš 16 mln. m.) ir vėlyvasis (prieš 11,6 mln. m.) miocenas. Ši epocha pasižymėjo intensyviais Žemės plutos judesiais, kalnodara Europoje ir Šiaurės Amerikos vakarinėje dalyje, stipriu vulkanizmu. Kalnų kilimas ir globalinis jūros lygio kritimas mioceno pabaigoje sukėlė laikiną Viduržemio jūros išdžiūvimą. Klimatas vis dar buvo vidutiniškai šiltas ir šiltesnis negu dabar, nors globalinis atšalimas tęsėsi. Augalija panaši į dabartinę. Dėl šaltesnio ir sausesnio klimato miškų plotai sumažėjo, pievų – išsiplėtė; Europoje didelius plotus užėmė miškastepės. Žemynuose klestėjo žinduoliai, mioceno pabaigoje susiformavo daugelis jų rūšių: vilkai, tigrai, raganosiai, elniai, arkliai, graužikai, beždžionės (tarp jų – žmoginės beždžionės) ir kiti. Šiaurės Amerikos gyvūnija buvo skurdesnė, Europoje – įvairesnė. Šiaurės Amerikai susijungus su Eurazija, gyvūnija migravo. Jūrose atsirado rykliai, didėjo banginių įvairovė, vystėsi delfinai, jūrų kiaulės. Klestėjo dvigeldžiai ir pilvakojai moliuskai, jūrų ežiai, koralai, foraminiferai. Būdingos uolienos: smiltainis, smėlis, molis, mergelis, opoka, klintis; yra naftos, akmens anglių, druskų, gipso. Lietuvoje mioceno uolienų yra Anykščių apylinkėse. Tai ežerinės ir aliuvinės kilmės baltas kvarcinis smėlis, vietomis rudas (nuo apanglėjusių augalų liekanų), aleuritas. Mioceno smėlio sluoksniai 2–7 m storio.
1736