mirlitònai (pranc. mirliton – birbynė), muzikos instrumentų rūšis – dainuojamieji membranofonai. Muzikanto lūpų vibruojama membrana (dainuojama, niūniuojama, kalbama, pučiama priglaudus prie lūpų arba laikant arti jų augalo lapą, svogūno lukštą, ploną pūslės, odos, popieriaus, sintetinės plėvės skiautelę, metalo, dažnai sidabro, plokštelę) sustiprina garsus, suteikia jiems savitą birbiantį tembrą. Garsų diapazoną ir stiprumą lemia muzikanto balso diapazonas ir jėga. Mirlitonai būna vamzdiniai (membrana įtempiama galvijo rage, mediniame, metaliniame ar plastiko vamzdyje, moliūgo inde) ir laisvieji (membrana įtempiama muzikanto rankose arba muzikos instrumento korpuso išorėje).
Mirlitonai nuo seno naudojami įvairių tautų (solo ir ansambliuose grojama liaudies muzika, mėgdžiojami gamtos garsai). Europoje 17–18 a. buvo paplitę eunucho fleitos, 20 a. pirmoje pusėje – kazū, bigofonai, Jungtinėse Amerikos Valstijose 20 a. pradžioje – zobai. Lietuvoje iki 20 a. vidurio liaudies muzikantai (daugiausia vaikai) naudojo birbalus. Folkloro ansamblių, kaimo kapelų muzikantai groja šukomis, beržo tošele.
1352