mirtiẽs bausm, baudžiamojo įstatymo nustatyta kriminalinė bausmė, skiriama apkaltinamuoju teismo nuosprendžiu ir vykdoma atimant nuteistajam gyvybę.
Mirties bausmės taikymas įvairiose valstybėse
elektros kėdė mirties bausmei vykdyti Greensvilio pataisos centre (Jungtinės Amerikos Valstijos, Virdžinijos valstija, 1995)
Kai kuriose valstybėse mirties bausmė taikoma už tyčinį nužudymą sunkinamosiomis aplinkybėmis, išžaginimą, žmogaus pagrobimą, prekybą narkotikais, valstybės išdavimą, diversiją, šnipinėjimą ir kitas itin sunkias nusikalstamas veikas. Daugelyje pasaulio valstybių mirties bausmė panaikinta (pvz., Austrijoje, Prancūzijoje, Vokietijoje, iki 2017 Jungtinių Amerikos Valstijų 19 valstijų), jos vykdymas sustabdytas (Lenkijoje, Rusijoje, Turkijoje) arba taikoma tik išskirtiniais atvejais (pvz., Brazilijoje, Izraelyje). Nemažai valstybių savo baudžiamuosiuose įstatymuose nustato mirties bausmę ir gana dažnai ją taiko (pvz., Alžyras, Egiptas, Indija, Iranas, kai kurios Jungtinių Amerikos Valstijų valstijos, Kataras, Kinija, Nigerija, Sudanas, Tanzanija). Europoje tik Baltarusijoje yra vykdoma mirties bausmė.
Reglamentavimas
Mirties bausmę reglamentuoja tarptautiniai dokumentai, pvz., Tarptautinis pilietinių ir politinių teisių paktas (1966, Lietuvoje įsigaliojo 1992), Europos žmogaus teisių konvencijos 6 protokolas (1983, Lietuvoje įsigaliojo 1999), Europos žmogaus teisių konvencijos 13 protokolas (2002, Lietuvoje įsigaliojo 2004).
Mirties bausmės atsiradimas, atlikimo būdai
Anksčiausiai mirties bausmė buvo įtvirtinta Hamurapio įstatyme (apie 1750 prieš Kristų). Dažniausiai taikyta vergovinės santvarkos laikais. Feodalinėje epochoje mirties bausmė buvo labai žiauri (ketvirčiavimas, gyvo užkasimas į žemę, nukryžiavimas, sudeginimas ir kita). Dar 20 amžiaus pradžioje taikyti įvairūs mirties bausmės atlikimo būdai. 21 amžiaus pradžioje mirties bausmė vykdoma pakariant, sušaudant, naudojant elektros kėdę, dujų kamerą, mirtiną vaistų injekciją. Pvz., 1976 Jungtinių Amerikos Valstijų 31 valstijoje atnaujinus mirties bausmę, iki 2017 įvykdytos 1442 mirties bausmės (1267 atvejais taikytos mirtinos injekcijos, 158 – elektros kėdė, 11 – dujų kamera, po tris nuteistuosius pakarta ir sušaudyta), mirties bausmės vykdymo kviečiami stebėti su byla nesusiję asmenys. 2020 Jungtinėse Amerikos Valstijose atnaujintas mirties bausmės vykdymas federaliniams nusikaltėliams.
Mirties bausmė Lietuvoje
Lietuvoje mirties bausmė buvo žinoma ir plačiai taikoma paprotinės teisės laikais. Mirtimi buvo baudžiama už sunkius (nužudymas, išžaginimas) ir lengvesnius (vagystė) nusikaltimus. Pasmerktieji buvo deginami ant laužo, jiems nukertama galva, pakariami, nužudomi aukos giminaičių, užpjudomi šunimis ir kita. Mirties bausmė buvo nustatyta Lietuvos Statutuose (1529, 1566 ir 1588; Lietuvos Statutas) ir kituose teisės aktuose, galiojusiuose Lietuvoje įvairiais istoriniais laikotarpiais, pvz., Rusijos 1649 Soboro teisyne, 1903 Baudžiamajame statute, 1919 Ypatinguose Valstybės apsaugos įstatuose, 1926 Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos baudžiamajame kodekse. 1918–40 tam tikrais periodais mirties bausmė būdavo panaikinama (1919 Lietuvos baudžiamojo statuto įvedamasis įstatymas, 1920 06 02 Konstitucija), jos vykdymas sustabdomas (1920 05 28 įstatymas mirties bausmėms sustabdyti) ar jos taikymas buvo ribojamas tik tam tikrų nusikaltimų atveju (1920 karo padėties įstatymas). LSSR baudžiamuoju kodeksu (1961) mirties bausmė buvo nustatyta kaip pagrindinė bausmė ir galėjo būti skiriama už sunkinamosiomis aplinkybėmis įvykdytą nužudymą, išžaginimą, tėvynės išdavimą, šnipinėjimą, diversiją, valstybės ar visuomenės turto grobimą itin stambiu mastu, kyšininkavimą, kėsinimąsi į milicijos darbuotojo ar liaudies draugovininko gyvybę ir kita.
Nuo 1950 iki 1990 skiriami keturi mirties bausmės vykdymo laikotarpiai: 1950–52, kai dauguma mirtininkų buvo šaudomi Vilniuje esančiame Valstybės saugumo ministerijos (MGB) vidaus kalėjime, 1952–56, kai mirtininkai nuosprendžio vykdymui buvo vežami į Maskvos Butyrkų kalėjimą, 1956–69, kai nuosprendžiai buvo vykdomi Vilniuje (kriminaliniai mirtininkai buvo šaudomi Lukiškių kalėjime, o politiniai – Valstybės saugumo komiteto Tardymo izoliatoriuje), 1969–90, kai Lietuvos SSR mirtininkai buvo šaudomi Minsko (Baltarusijos SSR) Tardymo izoliatoriuje. Iš viso 1950–90 sušaudyta arba pakarta 590 su Lietuvos SSR vienaip ar kitaip susijusių asmenų: į šį skaičių įeina ir 116 mirtininkų, 1952–56 sušaudytų Maskvoje, 87 mirtininkai, 1967–90 sušaudyti Minske, 29 mirtininkai, pasmerkti mirti Kaliningrado ir Kirovo sričių teismų, bet sušaudyti Vilniuje, ir 8 Sovietinės armijos kariškiai, nuteisti mirti ir sušaudyti Vilniuje. Mirtininkų personalijų ir bausmės vykdymo dinamikos analizė parodė, kad apie 1956 įvyko esminis lūžis: politinių mirtininkų skaičius smarkiai sumažėjo, o kriminalinių ėmė sparčiai didėti. Ši tendencija leidžia paaiškinti ir naują mirties bausmės vaidmenį bendroje bausmių sistemoje – po 1956 ji tapo labiau kovos su kriminaliniu nusikalstamumu, o ne susidorojimo su politiniais oponentais priemone.
Nuo 1990 10 09 mirties bausmę buvo galima taikyti tik už sunkius nusikaltimus (pvz., sunkinamosiomis aplinkybėmis įvykdytą tyčinį nužudymą, valstybės išdavimą, kėsinimąsi į Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos deputato, Vyriausybės nario ar kito pareigūno gyvybę, į užsienio valstybės atstovo gyvybę, diversiją, banditizmą, valstybės ar visuomenės turto grobimą itin stambiu mastu), nuo 1991 12 10 – tik už genocidą (baudžiamąją atsakomybę už genocidą iki 1998 04 21 nustatė 1992 įstatymas Dėl atsakomybės už Lietuvos Respublikos gyventojų genocidą) ir nužudymą sunkinamosiomis aplinkybėmis. Mirties bausmė buvo vykdoma sušaudant. Netrukus po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo nustatyta, kad mirties bausmė negali būti skiriama asmenims, kuriems prieš darant nusikaltimą nebuvo sukakę 18 metų, moterims, kurios darydamos nusikaltimą ar priimant nuosprendį buvo nėščios. Mirties bausmė negalėjo būti vykdoma moteriai, tapusiai nėščia priėmus nuosprendį ar turinčiai kūdikį, ir asmeniui, tapusiam nepakaltinamu po nuosprendžio priėmimo. Nuteisus asmenį mirties bausme, ji galėjo būti pakeista laisvės atėmimu iki gyvos galvos. 1998 12 09 Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas nusprendė, kad mirties bausmė prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Šiuo pagrindu 1998 12 21 buvo pakeistas Baudžiamasis kodeksas ir mirties bausmė panaikinta.
2238