mirtiẽs sámprata filosòfijoje. Mirtis filosofijoje – fizinio ir psichinio, erdvės ir laiko kategorijomis suvokiamo sąmoningo gyvenimo pabaiga. Mirties suvokimas priklauso nuo žmogaus, būties, laiko sampratos.
Ateizmo, fizinio determinizmo požiūriu, nėra nemirtingos sielos, dvasios ar sąmonės – mirtis yra visiška pabaiga, perėjimas iš būties į nebūtį. Net jei netikima anapusine tikrove, mirtis yra reikšminga kaip bet kokios sąmoningos ir fizinės žmogaus būties pabaiga, ribinis taškas, kurio suvokimas lemia visą žmogaus gyvenimą. Egzistencijos filosofija skyrė mirtį ir mirtingumą pabrėždama antrąjį aspektą. Tai, ką galima apibrėžti laiko ir erdvės kategorijomis, yra mirimo formos ir žmogaus santykis su neišvengiama gyvenimo pabaiga. Mirtis, kaip žmogaus būties faktas, negali egzistuoti vienu metu kaip ir žmogus, bet mirtingumas yra buvimo žmogumi būdas. Mirtis yra nuolat esantis ir egzistenciją lemiantis fenomenas. M. Heideggeris skyrė autentišką ir neautentišką mirtingumo suvokimą – mirtingumą galima laikyti gyvenimo dalimi, o mirtį – nuolatiniu bet kurio veiksmo horizontu, arba galima vengti įsisąmoninti mirties neišvengiamumą ir kovoti su egzistenciniu nerimu bei vienatve.
Mirties šokis (dailininkas Bernt Notke, aliejus, 15 a. pabaiga, Estijos meno muziejus Taline)
Mirtis yra riba, skirianti dvi būties formas – žemiškąją egzistenciją ir tarpinę būseną (pvz., Tibeto budizme – bardo būvis) prieš kitą žemiškąją egzistenciją. Daugelis hinduizmo ir budizmo filosofinių tradicijų neigia individualios sielos (dvasios, sąmonės) amžiną patvarumą arba juo abejoja, bet neneigia nemirtingos žmogaus dalies egzistavimo. Asmuo ir individuali sąmonė nėra labai svarbūs, nes laikini, bet nėra bereikšmiai, nes tikima tam tikros sąmonės dalies persikūnijimu. Mirtis ir tarpinis būvis yra erdvė, kurioje sąmonė gali aktyviai siekti nušvitimo.
Mirtis yra ne tik laikino ir laikiško gyvenimo pabaiga, riba, bet ir perėjimas į amžinybę. Judaizmo, krikščionybės, islamo religija ir filosofija, iš dalies senovės graikų filosofija, pabrėžia nemirtingosios žmogaus dalies (siela, dvasia, sąmonė) amžiną patvarumą, asmens reikšmę. Individuali sąmonė, valia, tikėjimas ir veikla lemia kito gyvenimo kokybę. Po mirties išliekantis tam tikras sąmoningumas yra Sokrato filosofijos, kaip mokymosi mirti, sąlyga. Racionaliam mąstymui ar pojūčiams mirtis lieka nepasiekiama – pasak E. Lévino, ji yra visiškai kitas.
Dvasinė mirtis dažniausiai įvardija dvasinį virsmą. Krikščionybė mirtimi laiko ir nuodėmę, nes pasirinkdamas blogį žmogus miršta dvasiškai. Dažnai krikščionybėje, budizme ir daoizme mirtis reiškia nušvitimą (budizme – Aš mirtis tampant ne Aš, anatman), mistinę patirtį, pasauliškumo atsižadėjimą ir neprisirišimą prie būties, visišką pasikeitimą. Dvasinė mirtis yra svarbesnė už fizinę, nes lemia laikinojo ir amžinojo gyvenimo kokybę. Kita vertus, kol žmogus fiziškai gyvas, jis turi galimybę keistis – tik fizinė mirtis yra negrįžtama riba, kuri sunaikina dvasinės mirties galimybę.
-mirtis
L: Platonas Faidonas, arba Apie sielą Vilnius 1999; The Meaning of Death New York 1959; M. Heidegger Sein und Zeit Tübingen 91960; L. Boros Mysterium mortis: Der Mensch in der letzten Entscheidung Olten–Freiburg im Breisgau 1967; Awareness of Mortality New York 1995; V. Jankelevič Smert‘ Moskva 1999; E. Levinas God, Death and Time Stanford 2000.
1445