mirts (lot. mors), organizmo gyvybinių procesų baigtis sustojus širdies veiklai ir kvėpavimui. Mirtį sukelia deguonies stoka. Jautriausiai į deguonies stoką reaguoja centrinė nervų sistema, todėl sutrikus jos funkcijoms sutrinka ir viso organizmo veikla. Mirtis būna natūrali (fiziologinė) ir priešlaikinė (ankstyva, patologinė). Natūrali mirtis įvyksta pasenus organizmui ir sutrikus jo gyvybinėms funkcijoms. Priešlaikinė mirtis būna smurtinė, kurios priežastis – savižudybė, nužudymas, nelaimingas atsitikimas, ir nesmurtinė, kurios priežastis – liga. Prieš mirtį prasideda mirimas, kuriam būdingos terminalinės (lot. terminalis – galutinis) organizmo būklės: preagonija, terminalinė pauzė ir agonija. Esant preagonijos būklei labai sutrinka kraujo apytaka ir kvėpavimas, organizme atsiranda hipoksija, sutrinka smegenų žievės veikla, pritemsta sąmonė; gali trukti nuo kelių valandų iki kelių parų. Esant terminalinei pauzei nutrūksta kvėpavimas, silpsta širdies veikla; trunka nuo keleto sekundžių iki 3–4 minučių. Ištikus agonijai dėl deguonies stokos toliau trinka smegenų funkcijos, trumpam aktyvuojasi pailgųjų smegenų centrai, todėl laikinai sustiprėja kvėpavimas ir kraujotaka, po to kvėpavimas nutrūksta, sustoja širdis, prasideda klinikinė mirtis. Ji trunka 5–6 minutes, bet kol neatsiranda negrįžtamų pokyčių smegenyse, organizmą galima atgaivinti. Atsiradus negrįžtamiems pokyčiams smegenyse prasideda paskutinis mirimo etapas – biologinė mirtis. Mirimą ir mirtį tiria tanatologija.
1334