„Mirusiųjų knyga“ (egiptiečių k. Išėjimas į dieną), sąlyginis senovės Egipte laidojimo reikmėms naudotų papiruso ritinių su tekstais ir iliustracijomis pavadinimas. Mirusiųjų knyga – egiptologo K. R. Lepsijaus (1810–84) sukurtas ir įsitvirtinęs pavadinimas. 1842 jis išleido papirusų, kuriuose surašytas mirusiesiems skirtas magines formules ir užkeikimus suskirstė į 186 skyrius (įvairaus ilgio, tarpusavyje nesusiję), rinkinį pavadinimu Egiptiečių mirusiųjų knyga (Das Todtenbuch der Ägypter). Daugelis 21 a. pradžios tyrinėtojų šį K. R. Lepsijaus skirstymą, numeraciją ir apskritai hipotezę, kad egzistavo viena vientisa Mirusiųjų knyga, laiko nepagrįsta. Kai kurie mokslininkai laikosi nuomonės, kad Naujosios valstybės laikotarpiu (apie 1539–apie 1075 pr. Kr.) mirusiesiems (ir nekilmingiems asmenims) skirti papirusai buvo užrašomi Piramidžių tekstų (Senosios valstybės laikotarpis – apie 2650–150 pr. Kr.; skirti faraonams) ir Sarkofagų tekstų (Vidurinės valstybės laikotarpis – apie 1938–apie 1700 pr. Kr.; skirti kilmingiesiems) pavyzdžiu. 15 a. pr. Kr. viduriu (valdė XVII dinastija) datuojami mirusiesiems skirti papirusai yra trumpi. Vėlesniems laikotarpiams priskiriami yra ilgesni, iki 40 m ilgio, kai kuriuose vyrauja spalvoti simboliniai piešiniai be tekstų. Ant XI dinastijos valdymo laikotarpio sarkofagų, rastų Vidurio Egipto nekropolyje, užrašyta vadinamoji Dviejų kelių knyga, tai nupieštas pomirtinio pasaulio žemėlapis, prie jo pridedami tekstai su užkeikimais, padedančiais išvengti pavojų žemėlapyje pavaizduotuose pomirtinio pasaulio keliuose. Senovės egiptiečių pomirtinio pasaulio vaizdinio tyrinėjimams naudojami užrašymai ir iliustracijos (vadinami knygomis: Knyga apie tai, kas yra pomirtinėje karalystėje, Dienos ir nakties knyga ir kitos) išlikusios ant kapaviečių sienų. Piešiniai ir tekstai atspindi jų pasaulėvaizdžio svarbiausią mintį, kad gyvenimas ir mirtis yra neatsiejamas, nenutrūkstantis procesas. Vieni pagrindinių dievų Ra (gyvybės dievas, nusileidžiantis į mirusiųjų pasaulį ir sugrįžtantis) ir Ozyris (mirštantis ir prisikeliantis pomirtinio pasaulio valdovas) įkūnija šį procesą. Tikėta, kad mirtis nesunaikina individo, tik pakeičia tolesniam gyvenimui. Mirusieji laikyti svarbiais visuomenės nariais, ypač trečiame–antrame tūkstantmetyje prieš Kristų, pasirengimas mirčiai laikytas pasirengimu gyvenimui kartu su dievais. Kelias į mirusiųjų pasaulį sietas su tikėjimu pomirtiniu teismu. Buvo sukurtos ir išplėtotos maginės priemonės, kuriomis naudojantis, tikėta, galima apsisaugoti nuo pomirtinio pasaulio demonų, išvengti pavojų dievų teisme. Tai buvo ypač svarbu, nes manyta, kad nepatekę į pomirtinę karalystę gali mirti antrąkart ir būti išmesti už tvarkingo kosmoso ribų. Kiekvieno žmogaus pomirtinė kelionė laikyta savita. Mirusiesiems papirusų ritinius su nurodymais, kaip elgtis pomirtinėje karalystėje, dėdavo į karstą arba į tuščiavidurę dievo Ozyrio (mirusiųjų teisėjo) statulėlę, burtažodžiai ir kerai būdavo įrašomi karsto, sarkofago, kapaviečių sienose.
Lietuvių kalba 2003 išleista senovės Egipto raštininko Ani kape rasto papiruso (apie 1420 pr. Kr.) vertimas pavadinimu Egipto Mirusiųjų knyga.