Miserere (lot. Miserere mei Deus – pasigailėk manęs, Dieve), 51 (pagal Vulgatą 50), 56 (55) ir 57 (56) psalmės pradžia. Liturgijos ir muzikos istorijos požiūriu reikšmingiausia yra 51 (50) psalmė (dar priskiriama vadinamajai atgailos psalmių grupei). Ji dažnai aptinkama Liturginėse valandose, gedulinėse valandose ir Didžiosios savaitės apeigose. Pirmoji psalmės eilutė su mažąja doksologija ir su antifona Asperges me dar giedama sekmadieniais per sumą (dienos Mišias). Daugiabalses Miserere pradėta kurti tik Renesanso epochoje.
Viena seniausių motetinio stiliaus kompozicijų – penkiabalsis Josquino des Prés motetas Miserere (1504–05). Buvo kuriamos ir labiau išplėtotos Miserere kompozicijos, kurios įtrauktos į didesnius ciklus, pvz., L. Lechnerio Septynios atgailos psalmės (Septem psalmi poenitentiales), O. di Lasso Dovydo atgailos psalmės (Psalmi Davidis poenitentiales).
Populiaresnės buvo daugiabalsės Miserere kompozicijos, pagrįstos foburdonu. Per Didžiąją savaitę dažniausiai jos būdavo giedamos antifoniškai: viena eilutė – vienbalsiškai (įprastiniu psalmės tonu), kita – daugiabalsiškai. Žymiausia tokio stiliaus kompozicija – G. Allegri Miserere. Šis kūrinys tapo savotišku stile antico etalonu. Panašių kompozicijų buvo sukurta baroko ir klasicizmo epochoje (A. Scarlatti ir D. Scarlatti, G. B. Costanzi, N. Jommelli ir kitų italų kompozitorių Miserere). Baroko epochoje Neapolyje sukurta ir Miserere su skaitmeniniu bosu. Jos išpopuliarėjo 18 amžiuje (F. Durante’s Miserere c‑moll penkiems balsams su skaitmeniniu bosu, D. Perezo ir G. Paisiello Miserere su instrumentiniu pritarimu). Kartais Miserere tapdavo oratorijų ar kantatų įžangomis. Miserere chorui sukūrė N. A. Zingarelli, J. Tomadini, L. Perosi ir kiti, stambių kūrinių solistams, chorui ir orkestrui – G. Donizetti, S. Mercadante.
2752