msijos, organizuota religijų (dažniausiai didžiųjų) veikla, kuria siekiama skleisti savo tikėjimą.
Didžiausios misijos
Didžiausias misijas vykdė budizmas (3 a. pr. Kr.–7 a. Kinijoje, Korėjoje, Japonijoje, Tibete), krikščionybė ir islamas (7–8 a. Vakarų ir Vidurinėje Azijoje, Šiaurės Afrikoje, Pietų ir Vakarų Europoje).
Krikščionių misijos
Iš krikščionių aktyviausi buvo katalikų ir protestantų misionieriai. Misijų pradžia siejama su apaštalų veikla, jie, vykdydami Kristaus įsakymą (Mt 10, 5–14, Lk 9, 1–6, Mk 6, 7–13) skelbė Evangeliją pirmiausia žydų tautai, vėliau ir kitatikiams. Apaštalas šv. Tomas pasiekė Indiją, Baltramiejus – Armėniją, Petras ir Paulius Kristaus mokymą skleidė Romoje. Jų darbą tęsė keliaujantys mokytojai, vyskupai ir kunigai. Šiaurės Afrikoje krikščionybė pradėjo plisti 2–3 amžiuje. Misijos ypač išsiplėtė 4 a. – pirmiausia Artimųjų Rytų šalyse: 4 a. pradžioje krikščionių čia buvo 3–4 mln., 4 a. pabaigoje – apie 10 mln. visose Romos imperijos dalyse ir už jos ribų (Armėnijoje, Persijoje, Indijoje, Abisinijoje, Arabijoje, Nubijoje). Žlungant Romos imperijai, ją užimančios germanų tautos, susidūrusios su krikščionybe, pasidavė jos įtakai ir ją priėmė. Nuo 4 a. Vakaruose vis labiau įsigalint vienuoliniam gyvenimui vienuoliai, pirmiausia benediktinai, tapo pagrindiniais misionieriais. 596 iš Italijos popiežiaus Grigaliaus I pasiųsti jie vykdė misijas Anglijoje, vėliau Airijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Belgijoje, Vokietijoje ir Skandinavijos šalyse; kūrė vienuolynus, statė bažnyčias, steigė mokyklas, ligonines. Nuo 12 a. į misijų veiklą įsitraukė nauji ordinai: cistersai ir norbertinai (įkurtas 1120), nuo 13 a. – pranciškonai ir dominikonai. Atradus naujas žemes ir jose ėmus steigti kolonijas, jose misijas daugiausia vykdė Ispanijos ir Portugalijos kunigai. 16 a. misijų veikloje pradėjo dalyvauti ir jėzuitai. Žymiausias jų buvo šv. Pranciškus Ksaveras.
Katalikų misijos iki 15 a. apėmė visą Europą, pasiekė Indiją, Kiniją, Japoniją, 15–16 a. Ameriką. 17–18 a. Vidurio, Pietų ir Vakarų Afrikoje krikščionybę skleidė ten įsikūrę europiečiai, nuo 19 a. Vakarų Afrikoje didelę įtaką darė protestantų misionieriai. Katalikybės ir protestantizmo paplitimo zonos Afrikoje daugiausia sutampa su Europos šalių (katalikiškų ir protestantiškų) buvusiomis kolonijomis ir prekybos regionais. Amerikoje ir Afrikoje misionieriai vietos gyventojams perteikė savo kultūrą, religiją ir papročius, o Azijoje (ypač Indijoje, Kinijoje ir Japonijoje) veikę misionieriai labiau prisitaikė prie vietos papročių ir gyvenimo būdo (misionierius jėzuitas R. de Nobilis, mirė 1656, sekė Indijos brahmanų gyvenimo būdu, M. Ricci, m. 1610, buvo Kinijos imperatoriaus mokslininkas). Japonijoje 17 a. pradžioje buvo apie 1 mln. katalikų, bet 1614 prasidėję persekiojimai sustabdė krikščionybės plitimą. Popiežius Grigalius XV misijoms vadovauti 1622 įsteigė Tautų evangelizavimo kongregaciją (Congregatio pro Gentium Evangeliasatione). Jėzuitų išvarymas iš Portugalijos ir jos kolonijų (1759), vėliau ir paties ordino panaikinimas (1773) sustabdė daugelį misijų, 19 a. jas dar labiau sunkino Europoje vykę karai.
Nuo 19 a. vidurio vėl pradėtas misijų darbas, Europos įvairiuose kraštuose ėmė steigtis misijų draugijos. Prie veikiančių vienuolijų prisijungė misijų tikslais įsteigtos vienuolijos ir religinės bendruomenės: Paryžiaus misijų draugija, Šv. Pranciškaus Ksavero draugija, Šv. Kolumbano draugija misijoms Kinijoje, Portugalų misijų draugija ir kitos. Atgijo misijos Kinijoje, Japonijoje, Afrikoje, Indonezijoje. Nuo 1857 italų vyskupas D. Comboni vykdė misijas Afrikoje, 1867 įkūrė misionierių vienuoliją (Švenčiausiosios Jėzaus Širdies misionierių, arba komboniečių, kongregaciją), jis vienas pirmųjų skleisti krikščionybę Afrikoje pakvietė seseris vienuoles ir 1872 joms įkūrė Komboniečių misionierių seserų kongregaciją. Olandijoje vokiečių kunigas A. Janssenas darbui užsienio (dažniausiai kituose žemynuose) misijose 1875 įkūrė verbistų vienuolių ordiną (1879 pirmieji du jų misionieriai išvyko apaštalauti į Kiniją). 1889 dar įkūrė Šventosios Dvasios tarnaičių kongregaciją; jos seserys nuo 1895 atliko misijas Argentinoje. Daug verbistų apaštalauja Azijoje, Indonezijoje, Indijoje ir Filipinuose, nuo 20 a. pabaigos – ir Rytų Europoje (Rusijoje, Baltarusijoje, Moldavijoje, Rumunijoje). Verbistų misijų Kinijoje pradininkas kunigas J. Freinademecas (1852–1908) nuo 1879 Evangeliją skelbė Honkonge, vėliau – Šantungo srityje, paskelbė pirmąjį katechetikos vadovėlį kinų kalba.
Protestantų aktyviausios misijos buvo Olandijos ir Didžiosios Britanijos kolonijose, nuo 19 a. – ir Jungtinėse Amerikos Valstijose. Joms vadovauti 1792 įsteigta Nyderlandų, 1797 Londono misijų draugijos, 1910 Edinburge – Pasaulinė misijų taryba.
Bizantijos Bažnyčia, varžydamasi dėl įtakos su Roma, 9–10 a. surengė keletą misijų Europoje (Kijevo Rusioje, Kryme, Moravijoje, Bulgarijoje, Serbijoje), Rusų Stačiatikių Bažnyčia 12 a. evangelizavo Kareliją, 14 a. – Permę, 15 a. Evangeliją skelbė komiams, 16 a. – Pavolgyje, 18–19 a. pirmoje pusėje Sibire ir Kaukaze. 18 a. pradėjo misijas Kinijoje, vėliau Japonijoje. Nuo 1870 stačiatikių misijoms vadovavo Stačiatikių misijų draugija (1945 perorganizuota į Maskvos patriarchato misijų tarybą).
Misijos Lietuvoje
Lietuvoje ir kitose baltų žemėse didžiausios buvo katalikų misijos. Normanai, prekiaudami su baltais, jų gyvenamose teritorijose pirmieji paskleidė žinių apie krikščionybę, nes su pirkliais atvykdavo ir misionierių. Yra žinoma, kad Skandinavijoje apaštalavęs šv. Ansgaras (m. 865) lankėsi Kurše. Pirmieji misionieriai buvo benediktinai Adalbertas ir Brunonas. Kvedlinburgo analuose 1009 įraše aprašoma jų mirtis, pirmą kartą rašytiniame istorijos šaltinyje minima Lietuva – nurodoma, kad Brunonas su krikšto misija į prūsų žemes vyko iš Lenkijos ir buvo nužudytas Lietuvos (Litua) ir Rusijos (Ruscia) pasienyje. Pirmiesiems misijų bandymams nepasisekus, 12 a. pabaigoje vokiečių miesionieriai pradėjo apaštalauti Livonijoje; Meinhardas buvo paskirtas pirmuoju Livonijos vyskupu, bet jo neofitai netrukus pagonių buvo išžudyti. Tai paskatino Livonijos ir Prūsijos vyskupus organizuoti karinius ordinus ir misijas vykdyti karine jėga (kryžiaus karai Baltijos regione). Livonijos vyskupas Adalbertas 1202 įkūrė Kalavijuočių ordiną, Prūsijos vykupas Kristijonas ir kunigaikštis Konradas 1228 organizavo Dobrynės ordiną, bet šis buvo per silpnas vykdyti misijas Prūsijoje, todėl 1230 buvo pasikviestas Kryžiuočių ordinas. Lietuvos karaliaus Mindaugo prašymu 1253 Livonijos ordino kunigas Kristijonas buvo paskirtas pirmuoju Lietuvos vyskupu. 13 a. misijas vykdė ir dominikonai bei pranciškonai. 16 a. prie katalikybės įtvirtinimo Lietuvoje daug prisidėjo kovoti su reformacija čia atsikėlę jėzuitai. 1582 buvo įsteigta Vilniaus popiežiškoji kunigų seminarija, kuri rengė katalikų kunigus misionierius katalikybei tarp stačiatikių baltarusių, ukrainiečių, rusų skleisti.
Lietuvių misijos užsienio šalyse
Vienas pirmųjų lietuvių katalikų misionierių kitose šalyse buvo A. Rudamina, 1626–31 Evangeliją skelbęs Kinijoje ir Indijoje.
1810–20 į misijas telkti tikinčiuosius pradėjo Mažosios Lietuvos protestantai, tam jie steigė draugijas, leido ir platino specialius leidinius, vyskupų pamokslus, kitus smulkiuosius spaudinius ir knygas, turėjo savo periodinę spaudą (Nusidavimai apie Evangelijos prasiplatinimą tarp žydų ir pagonų, ėjo 1832–1914), veikė jų misionieriai Indijoje (čia 1888–1914 misionieriavo K. Lokys). Lietuvių periodikoje skelbti iš vokiečių kalbos išversti straipsniai Afrikos, Azijos ir kitų šalių gyventojų evangelizacijos tematika. Kiekvienoje Mažosios Lietuvos vyskupijoje veikė draugijos misijoms remti, parapijose ir vyskupijose buvo rengiamos vadinamosios pasiuntinystės šventės (Ragainės vyskupijoje pirma tokia šventė įvyko 1844), veikė Karaliaučiaus misijų draugija (1822–1914), Karaliaučiaus miesto vidaus misijos draugija, Britų žydų misijos Rytprūsių stotis Karaliaučiuje, Gossnerio misija, Wagnemanno misija (abi Berlyne), Reino misijų draugija Barmene. Indijoje misionieriavo K. Lokys, D. Didlaukis, J. Tenikaitis, A. Mockus, M. B. Laužemis, J. Žalys, M. Keršis, Pietų Afrikoje – E. Švelnius ir jo sūnūs Teodoras, Jurgis, Jonas ir Paulius (jam 1937 Pietų Afrikos Sąjungos universitetas Pretorijoje suteikė garbės daktaro vardą už Biblijos vertimą į čivendos kalbą) bei M. Kybelka, D. Jurkaitis, J. Kikilius, F. Petrikas, V. Tauraitis, A. Klonius, J. Kilius. 1903 Pietų Afrikoje iš 90 misionierių 6 buvo lietuviai. 1908–21 Kalimantano saloje misionieriavo M. Šernius. Beveik visi misionieriai mokėjo 3, kai kurie 5–6 vietos kalbas, į jas vertė religinę literatūrą, lietuvių kalba parašė brošiūrų apie misijas.
Lietuvos katalikų vienuoliai (jėzuitai, marijonai, pranciškonai, saleziečiai) misijų veikloje kitose šalyse aktyviau reiškėsi nuo 20 a. 3–4 dešimtmečio – Kinijoje misionieriavo V. Mažnas, A. Zaremba, B. Ivanauskas, P. Urbaitis, A. Perkumas, Indijoje – J. Svirnelis, J. Gustas, A. Sabaliauskas, D. Slapšys, Ekvadore – P. Maskolaitis, A. Girskis, Ugnies Žemėje – M. Pasčius, Peru – P. Inkrata, Brazilijoje – K. Bėkšta, Zimbabvėje – M. Andriejauskas, S. Tomkvaitis, Ruandoje nuo 1978 – H. Šulcas. Lietuvos misionierių svarbiausi periodiniai leidiniai – Kaune 1930–40 ėjo žurnalas Misijos, Kretingoje 1937–39, nuo 1948 Indijoje – Misionierių bendradarbis, Vilniuje 1927–40, atkurtas 1993 – Saleziečių žinios. Tikėjimo platinimo sąjungos ir Dvasininkų sąjungos misijoms remti Lietuvoje skyriai veikė 1932–40.
L: A. Guobys, A. V. Saulaitis Lietuvių misijos Amazonėje Vilnius 2002. K. S. Latourette A History of the Expansion of Christianity 7 vol. New York 1937–45; S. C. Neil Christian Missions Baltimore 1964; J. Power Mission theology today New York 1971.
2271