mšios (lot. missa – paleidimas, mišios), bažnytinės muzikos žanras. Skiriamos kelios šio žanro atmainos: missa brevis, missa parodia, missa solemnis, Requiem, vargonų mišios.
Susiklostymas, kintamosios ir nekintamosios mišios
Pradėjo klostytis 5 amžiuje. Šio muzikos žanro raidai daug įtakos turėjo psalmodija. Jos pagrindu sukurtos giesmės (gradualas ir aleliuja) mišiose buvo nuo 5 amžiaus. Kintamųjų mišių (lot. proprium missae) pagrindinis repertuaras (tekstai ir melodijos) susiklostė iki 8 a. vidurio. Daugiausia įtakos jam turėjo atlikimo būdas – vienas giesmes (Introitą, ofertorijų ir Komuniją) giedodavo visas vienuolių ar dvasininkų choras (lot. schola cantorum), kitas (gradualą ir aleliuja arba gavėnios metu Tractus) – kantoriai. Kitaip nei schola cantorum, kantorių giesmės itin išplėtotos melodikos, su gausiomis melizmomis ir palyginti plačiu ambitu.
Choras (kartais pakaitomis su kantoriais) giedodavo ir nekintamųjų mišių (lot. ordinarium missae) giesmes, kurių repertuaras nusistojo šiek tiek vėliau. Susiklostė 5 pagrindinių giesmių melodinis tipas – nuo litanijų priedėlio iki palyginti smarkiai išplėtotų melizminių (Kyrie), formulių tipo giesmių (Credo, Gloria). Manoma, nekintamosios giesmių dalys giedotos paprastomis melodijomis. Nuo 9 a., ypač Frankų imperijoje, imta kurti naujas ir gražinti senas giesmių dalių melodijas. 13 a. susiklostė visas kyrialas, sudarytas iš maždaug 5 giesmių dešimties ciklų, skirtų kokiai nors šventei arba liturginiam laikui.
Dagiabalsės mišių giesmės
Apie 10 a. atsirado daugiabalsių mišių giesmių. Pirmaisiais polifonijos amžiais daugiabalsiškai dažnai būdavo giedamos kintamosios mišių giesmės, dažniausiai aleliujos ir Tractus bei gradualai, iš nekintamųjų – tik Kyrie su tropais. Ilgainiui tokias daugiabalses giesmes, organumus imta užrašinėti. Paryžiaus kantoriai Leoninas ir Perotinas sukūrė labai ilgų giesmių. 14 a., atsiradus pirmiesiems polifoniniams mišių nekintamųjų dalių ciklams, dažniau imta kurti kintamąsias mišias. Vienos pirmųjų buvo nežinomo autoriaus Tournai mišios. Kitas žymus kūrinys – Guillaume de Machaut Messe de Nostre Dame (1364). Nuo to laiko mišių muzika buvo kuriama tik penkioms giesmėms (Kyrie, Gloria, Credo, Sanctus ir Agnus Dei).
Raida 14–16 amžiuje
Vėlyvaisiais viduramžiais ir Renesanso epochoje susiklostė vieningas ciklas, pagrįstas polifonine plėtote. 15 a. ši technika ištobulėjo. Buvo vartojamas tik vienas cantus firmus, jungiantis visą 5 dalių ciklą. Be to, šalia choralinių giesmių gana dažnai vartotos ir pasaulietinių dainų melodijos. Itin dažna buvo šansonos Ginkluotas žmogus (L’homme armé) melodija. Paplitus imitacinei polifonijai, pagrindinės melodijos buvo vartojamos visuose balsuose. 16 a. atsirado parodijų mišios (missa parodia; kaip konstrukcinė viso ciklo medžiaga vartota daugiabalsė giesmė ar jos fragmentas).
Baroko kompozitoriai perėmė Renesanso mišių komponavimo tradicijas. Vadinamojo senovinio stiliaus (it. stylo antico) buvo motetai, Magnificat, kitos giesmės ir mišios. C. Monteverdi mišias dažnai kūrė pagal G. P. da Palestrinos ir kitų Renesanso kompozitorių tradicijas. Jo amžininkas L. Viadana 1607 sukurtose Missa dominicalis vartojo baroko epochoje susiklosčiusius monodijos principus. Nemažai Romos kompozitorių kūrė mišias 2–4 chorams. Ilgainiui įsitvirtino vokalinis instrumentinis baroko mišių stilius. Atsirado grynai instrumentinių dalių (pvz., bažnytinė sonata), susiklostė vargonų mišios. 17 a. pabaigoje buvo įprasta senojo ir naujojo stiliaus sintezė.
Missa solemnis ir missa brevis
17 a. pradėta mišias skirstyti į missa solemnis ir missa brevis. 18 a. pakito kai kurios mišių komponavimo nuostatos. Neapolyje mišioms imta taikyti kai kurias operos žanrui būdingas formas (aria da capo, duetus ir rečitatyvus). J. S. Bachas pasitelkdamas visas mišių istorines raiškos priemones, grigališkojo choralo cantus firmus, missa parodia techniką ir kitas sukūrė labai dideles mišias h‑moll, prilygstančias oratorijai (missa solemnis tipas). F. J. Haydnas mišias (ypač vėlyvąsias) kūrė savo simfonizmo metodu. 18 a. antroje pusėje mišiose dažna sonatos forma.
19 a. pradžioje dar buvo kuriamos išplėtotos missa solemnis tipo mišios, kurias atlikdavo solistai, choras ir orkestras (L. van Beethoveno Missa solemnis 1819–23; jos tapo pirmosiomis koncertinėmis mišiomis). 19 a. antroje pusėje tokių mišių sukurta nedaug (F. Lisztas, A. Bruckneris). Daugiausia mišių buvo skirta chorui ir vargonams. 19 a. nemaža įtakos mišių muzikai turėjo bažnytinių muzikos reformų sąjūdžiai, kurie idealu laikė G. P. da Palestrinos ir jo stiliaus muziką arba siekė atgaivinti kuo autentiškesnį grigališkąjį choralą.
20 a. mišių buvo kuriama mažai (O. Messiaenas, I. Stravinskis, L. Bernsteinas, L. Janáčekas ir kiti). Mišios ar pagal mišių tekstus sukurti kūriniai buvo skirti ne liturgijai, o koncertiniam atlikimui. Dažnai šalia kanoninių liturginių tekstų vartotos ir pasaulietinės poemos (pvz., B. Britteno Karo requiem 1961).
Mišios Lietuvos muzikoje
Lietuvoje ankstyvuoju laikotarpiu neabejotinai giedotos choralinės mišios. Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) dar iki krikšto veikė dviejų elgetaujančių ordinų – pranciškonų ir dominikonų – vienuoliai, tikėtina, kad mišios buvo giedamos pagal šių vienuolijų tradicijas. Po Lietuvos krikšto (1387) Vilniaus katedroje mišios greičiausiai buvo giedamos pagal pranciškonų tradiciją. Pirmojo vyskupo Andriaus testamente minimos liturginės knygos – pontifikalai, mišiolai ir brevijorius, surašyti pagal pranciškonų, arba Romos kurijos, tradicijas. Diplomatiniai LDK vyskupysčių šaltiniai mini Lietuvoje buvus užsakomųjų mišių ir votyvų tradiciją. Pasak šių šaltinių, mišios daug kur būdavo sakytinės, o ne giedotinės. Pastarosios dažnai būdavo celebruojamos katedroje arba vienuolynuose. Sunku nustatyti, ar būta tik LDK būdingo mišių giesmių korpuso. Pagal išlikusius vizitacijų aprašus tikėtina, kad Lietuvos parapijose buvo naudojami Lenkijos vyskupysčių (dažniausiai Krokuvos, Gniezno ir Plocko) mišiolai.
Originali daugiabalsių mišių kūryba, matyt, prasidėjo ne anksčiau kaip 16 a. pabaigoje–17 a. pradžioje (svarbi Lietuvoje įsikūrusių jėzuitų veikla). Yra žinoma, kad muziką mišioms kūrė K. Klabonas, J. Brantas, M. Kreczmeris ir kiti, išliko tik jų kūrinių fragmentų. Menkai ištirta ir 18 a. Vilniuje dirbusių kompozitorių J. Kozłowskio, J. Deszczyńskio ir F. Bobrowskio kūryba. Būta ir anoniminės mišių kūrybos. 18 a. antros pusės muzikos rankraštyje iš Gardino pranciškonų vienuolyno yra ir Vilnietiškomis vadinamos tribalsės mišios.
19 a. antroje pusėje kilęs lietuvių tautinio atgimimo sąjūdis paskatino ir bažnytinės muzikos kūrybą. Pirmąsias lietuviškas mišias 1886 sukūrė J. Kalvaitis. Vėliau mišias ir jų giesmes kūrė M. Racevičius-Račas, J. Naujalis, Č. Sasnauskas, T. Brazys ir kiti. Regensburgo bažnytinės muzikos mokyklos (Vokietija) auklėtiniai J. Naujalis ir T. Brazys savo kūryboje rėmėsi ten įgytomis žiniomis bei principais, aukštinančiais G. P. da Palestrinos stilių. 20 a. 2–4 dešimtmetyje daugiausia įtakos bažnytinei muzikai turėjo cecilianizmo idėjos.
Sovietų okupacijos metais mišių, kaip ir visos bažnytinės muzikos kūryba, buvo apmirusi. Mišių sukurta išeivijoje, tarp jų – J. Kačinsko Missa in honorem immaculati cordis beatae Mariae virginis Mindaugo karūnavimo 700 metinėms (1952).
9 dešimtmetyje prasidėjus atgimimui ir atgavus nepriklausomybę profesionalūs muzikai vėl ėmė kurti mišias. Reikšmingų liturginių mišių sukūrė V. Bartulis (1987), A. Remesa, K. Vasiliauskaitė, A. Brilius (Mišios Palaimintojo Jurgio Matulaičio garbei, 1992), J. Tamulionis (1993), Z. Bružaitė (Missa brevis 1998). Išskirtine laikytina F. R. Bajoro kompozicija Missa in musica balsui, trombonui, kontrabosui ir fortepijonui (1992, pagal liturginį tekstą). F. Bajoras Felikso Kairio slapyvardžiu sukūrė Vaikų mišias vaikų chorui ir vargonams (1991), Missa brevis mišriam chorui ir vargonams (1996). Koncertinio pobūdžio, kartais su politinių aktualijų atspindžiais, yra kompozitorių V. Bartulio (1989), O. Balakausko (1995), R. Šileikos (1999) sukurti Requiem.
L: A. Kajackas Bažnyčia liturgijoje: liturgijos raida istorijoje Kaunas 1998; J. Schmidt-Görg Geschichte der Messe Köln 1967; B. C. MacIntyre The Viennese Concerted Mass of the Early Classic Period Ann Arbor 1986; G. G. Willis A History of Early Roman Liturgy London 1994.
2752