Mšios, celebrãcija (lot. celebratio – iškilmingas šventimas), pãmaldos, Katalikų Bažnyčioje – Jėzaus Kristaus aukos ant kryžiaus sudabartinimas bei pašlovinimo, padėkos bei permaldavimo už gyvuosius ir mirusiuosius auka. Ji lydima maldų, Biblijos skaitinių ir muzikos (mišios). Mišių auka yra ta pati, kaip ir Kristaus ant kryžiaus auka, kuri įvyko Kalvarijoje, tik nekruvina.
Mišių įvardijimai
Kartais Mišios nusakomos ir kitaip: Duonos laužymas, Paskutinė vakarienė, Viešpaties vakarienė, Eucharistija (gr. eucharistein – dėkoti), Eucharistijos šventimas (po Vatikano II susirinkimo), Eucharistinis susirinkimas, Viešpaties kančios ir prisikėlimo atminimas, Šventoji auka, Eucharistinė arba Mišių auka. Duonos laužymas ir Viešpaties vakarienė buvo vieni pirmųjų Eucharistijos pavadinimų (1 Kor 11, 20; Apd 2, 42). Bažnyčioje kryžiaus auka nuolat atkartojama, kai kunigas, atstovaudamas Kristui, daro tai, ką pats Kristus darė per Paskutinę vakarienę ir tai daryti pavedė apaštalams ir jų įpėdiniams, todėl Mišias gali celebruoti tik kunigas arba vyskupas.
Celebravimo formos
Yra Mišių celebravimo įvairių formų: su žmonėmis, koncelebruotinės (kai Mišios kartu aukoja keletas kunigų) ir be žmonių. Mišios gali būti giedotinės (itin iškilmingomis progomis, kai Mišių kai kurios maldos kunigo ar vyskupo yra giedamos, tam tikras dalis gieda choras ar bendruomenė) arba skaitytinės (visos Mišių dalys yra skaitomos). Įvairiomis krikščioniškojo gyvenimo progomis, meldžiantis už viso pasaulio ar Bažnyčios reikalus celebruojamos proginės Mišios. Jos yra trijų rūšių: apeiginės Mišios (kai teikiami sakramentai ar sakramentalijos), Mišios įvairiems reikalams (bažnytiniams, valstybiniams, visuotiniams ir asmeniniams) ir votyvinės (Viešpaties, Švč. Mergelės Marijos ir šventųjų garbei). Už mirusiuosius aukojamos gedulinės Mišios (laidotuvių, gavus žinią po mirties, laidojimo dieną, 30 dieną po mirties, mirties metinių ir kitos), iš jų svarbiausios – laidotuvių. Mišios pasirenkamos laikantis liturginio kalendoriaus. Mišioms celebruoti reikalinga: tinkama vieta (bažnyčia arba kita pagarbi vieta), balta drobule užtiestas altorius, korporalas ir purifikatorius, liturginiai indai (ypač taurė ir patena), kvietinė nerauginta duona ir natūralus vynuogių vynas su vandeniu, mišiolas, liturginiai drabužiai (alba, stula ir arnotas).
Mišių struktūra
Mišias sudaro 2 pagrindinės dalys: Žodžio liturgija ir Eucharistijos liturgija. Yra Mišių pradžios ir pabaigos apeigos. Pradžios apeigas sudaro atėjimas prie altoriaus su įžangos giesme, pasisveikinimas, gailesčio aktas, maldavimai Kyrie, eleison, Garbės himnas Gloria (rubrikų įsakytomis dienomis), pradžios malda. Žodžio liturgijos svarbiausia dalis – Biblijos skaitymas su tarpiniais giedojimais. Jai priklauso I skaitinys (dažniausiai iš Senojo Testamento, skaitomas sekmadieniais, per iškilmes ir per laidotuves), atliepiamoji psalmė, II skaitinys (dažniausiai iš Apaštalų laiškų), posmas prieš Evangeliją, Evangelija, pamokslas (homilija), Tikėjimo išpažinimas (Credo, atliekamas sekmadieniais, iškilmių ir kitomis nurodytomis dienomis), visuotinė tikinčiųjų malda. Po jos prasideda Eucharistijos (Aukos) liturgija: tai pasirengimas atnašauti (ant altoriaus paruošiama tai, ko reikia Mišioms), tikinčiųjų aukų atnešimas (itin iškilmingomis progomis duonos ir vyno arba kitokių aukų), duonos ir vyno atnašavimas, prašymas priimti atnašas, kunigo rankų plovimas, paraginimas melstis, atnašų malda, Dėkojimo giesmė (prefacija, Eucharistijos maldos pradžia), Eucharistijos malda – pati svarbiausia Mišių dalis, todėl jos metu klūpoma (1987 lietuviškame Romos mišiole yra 6 Eucharistijos maldos, iš kurių laisvai pasirenkama viena). Eucharistijos liturgija užbaigiama Komunijos apeigomis: maldų Tėve mūsų, Gelbėk mus, Viešpatie Jėzau Kristau kalbėjimas, ramybės palinkėjimas, Ostijos laužymas, maldos Štai Dievo Avinėlis sukalbėjimas, Komunijos priėmimas (tam tikrais atvejais leidžiama priimti abiem – duonos ir vyno – pavidalais), liturginių indų valymas, Komunijos malda. Mišių pabaigoje kunigas sveikina ir laimina tikinčiuosius, su jais atsisveikina.
Mišių kilmė
Eucharistinę savo kūno ir kraujo, arba Mišių, auką Kristus įsteigė per Paskutinę vakarienę, naktį, kai buvo išduotas (Mt 26, 26–29; Mk 14, 17–25; Lk 22, 14–20; 1 Kor 11, 23–26). Taip jis pratęsė savo kryžiaus auką per amžius, iki antrojo atėjimo, per apaštalus patikėdamas ją Bažnyčiai kaip savo mirties ir prisikėlimo atminimą. Seniausiame Eucharistijos aprašyme apie 52–55 (anksčiau, nei buvo parašytos evangelijos) šv. Paulius (1 Kor 11, 23–27) trumpai papasakojo Eucharistijos įsteigimo aplinkybes, Kristaus žodžius, įpareigojimą mokiniams tai daryti jo atminimui, nurodė, kas gali ją priimti. Eucharistija šv. Pauliaus traktuojama kaip Kristaus kančios atminimas (gr. anamnesis), kuris nuolat atnaujinamas nekruvinu būdu.
Istorija
Pirmuosiuose rašytiniuose šaltiniuose Eucharistija siejama su bendruomenės susirinkimu (gr. ecclesia). Persekiojami krikščionys Viešpaties dieną (sekmadienį) slapta susirinkdavo kuriuose nors namuose laužyti duonos ir padėkoti, prieš tai išpažindami savo kaltes, kad jų atnaša būtų tyra (Didachė). Apie 112 Plinijus Jaunesnysis laiške imperatoriui Trajanui vienas pirmųjų pasakojo apie krikščionių paprotį tam tikrą dieną sueiti prieš patekant saulei valgyti šventojo maisto (agapė). Šv. Justinas Pirmojoje apologijoje (apie 150) pateikė pirmąjį Eucharistijos šventimo ir sekmadienio pamaldų aprašymą, kurių struktūra priminė sinagogų ritualus. Esminė Mišių struktūra šv. Justino laikais buvo beveik susiformavusi; ją sudarė dvi pagrindinės dalys – Biblijos (Naujojo Testamento) skaitymas ir Eucharistija. Pirmojoje Mišių dalyje (iki Eucharistijos liturgijos) kartu su pakrikštytaisiais dalyvaudavo ir besiruošiantys krikštui atsivertėliai. Antroji Mišių dalis buvo skirta tik pakrikštytiesiems. Mišių liturgijos pagrindinė struktūra per visus šimtmečius išliko beveik nepakitusi iki mūsų dienų. Nuo ankstyvųjų vidurinių amžių Mišių dalys būdavo nuolat papildomos maldomis ir giesmėmis, būta įvairių liturginių knygų (sakramentarai, lekcionarai, gradualai ir kitos), kurios vėliau buvo sujungtos į vieną mišiolą. Pakeitimai buvo komponuojami į esminę Mišių struktūrą jos nekeičiant.
Popiežius Pijus V, 1570 skelbdamas norminį mišiolą, Mišių liturgiją kodifikavo, Mišias buvo leidžiama aukoti tik lotyniškai. Nusistovėjo tokia esminė Mišių struktūra: Žodžio liturgija, vadinamosios Katechumenų Mišios (laiptų maldos su įžangos priegiesmiu, gailesčio aktas, Kyrie, Garbės himnas, dienos malda, Biblijos skaitinys, gradualas, giesmė Aleliuja, Evangelija, pamokslas, Tikėjimo išpažinimas), Aukos liturgija (atnašavimas, tyli malda, prefacija, Mišių kanonas) ir Komunijos apeigos (Viešpaties malda, malda Dievo Avinėli, Komunijos priegiesmis, baigiamoji malda ir pabaiga su palaiminimu ir Jn 1, 1–14 skaitymu). Beveik tokia nepakitusi struktūra išliko iki Vatikano II susirinkimo (1962–65). Jo nutarimu Mišių tvarka buvo peržiūrėta taip, kad labiau išryškėtų atskirų jos dalių prasmė bei tarpusavio sąsaja, tikintiesiems būtų lengviau maldingai ir aktyviai jose dalyvauti. Apeigos supaprastintos, ilgainiui atsiradę pasikartojimai arba ne tokie reikalingi priedai (atnašaujant duoną ir vyną, laužant duoną, teikiant Komuniją) panaikinti, kai kurie dėl įvairių priežasčių dingę dalykai (homilija, bendroji arba tikinčiųjų malda) buvo grąžinti į liturgiją, Mišias buvo leista aukoti gimtąja kalba, vartojant Bažnyčios vyresnybės aprobuotus tekstus.
Stačiatikių Bažnyčioje Mišių atitikmuo yra Dieviškoji liturgija.
2245