mškas, medžių bendrijų pagrindu susiformavusi ekosistema; viena svarbiausių biosferos ekosistemų. Ją sudaro biotinės bendrijos – medžiai, krūmai, puskrūmiai, žolės, samanos, kerpės, grybai, mikroorganizmai, gyvūnai – ir abiotinė aplinka – dirvožemis, ekosistemos atmosfera. Biotinės bendrijos biologiškai yra susijusios, veikia viena kitą ir aplinką.
Skiriamas natūralus (pirminis) ir ūkinis miškas (savaiminis, kultūrinis ir sukultūrintas). Natūralus miškas yra toks, kurį sudaro savaiminės kilmės, natūralios sudėties ir amžiaus struktūros medynai, nepaveikti ūkinėmis priemonėmis visą augimo laiką. Ūkinį savaiminį mišką sudaro stichinių jėgų ir žmogaus suformuoti savaiminės kilmės medynai, ūkinį sukultūrintą mišką – žmogaus ūkinės veiklos suformuoti mišrios kilmės medynai, ūkinį kultūrinį mišką – sodinant ar sėjant įveisti ir pagal miškininkystės reikalavimus prižiūrimi medynai. Pasaulyje vyrauja savaiminės kilmės miškai, kai kuriose Vidurio Europos šalyse – kultūrinės kilmės. Miškas yra labai sudėtinga hierarchinė sistema. Skiriami 4 miško sistemų lygmenys: planetos miškas – globalinė ekosistema, geografinio regiono miškas – regioninė ekosistema, miško masyvas – vientisa lokalinė (vietinė) ekosistema, miško sklypas – elementari ekosistema, t. y. miško biogeocenozė.
mišrusis miškas vasarą (aerofotografinė nuotrauka)
Dubravos miškų eglynas
Miškai auga visuose žemynuose, išskyrus Antarktidą. Miškais apaugę daugiau kaip 4 mlrd. ha (apie 30 % Žemės sausumos ploto). Senovėje miškai užėmė didesnę sausumos dalį. Miškų pasiskirstymas Žemės paviršiuje priklauso nuo klimato veiksnių – šviesos, šilumos ir drėgmės – kiekio skirtumų. Juos lemia vietovės geografinė padėtis ir geografinių juostų, zonų ir regionų nuosekli kaita. Pagal geografinius požymius skiriami taigos, mišrieji, plačialapiai, subtropiniai, tropiniai, subekvatoriniai, ekvatoriniai ir kalnų miškai. Geografinių zonų ir regionų ribose miškai yra atskiros vientisos teritorijos, apaugusios miško augalija. Miškų masyvai sudaro teritorinį artimų pagal gamtinius ir ekologinius požymius miškų sklypų kompleksą, atribotą natūraliai, kai susisiekia su kitomis naudmenomis ar dykynėmis, arba sutartinai, kai ribos nustatomos pagal tikslinę miškų paskirtį.
eukaliptų miškas Australijoje
natūralus miškas (Panerių miškas ir jame tekantis Saidės upelis)
natūralus miškas (Gražutės miškas)
Miškų masyvai nėra vienalyčiai. Juos sudaro miškų sklypai – miško masyvo vienalytės dalys. Miško sklypą sudaro du svarbiausi komponentai: miško augalų bendrija (fitocenozė) ir miško augavietė (biotopas). Miško augalų bendrija yra augalijos bendrijų (medyno, pomiškio, trako ir gyvosios dangos) kompleksas, užimantis vieną augavietę. Smulkiausias miško augaviečių klasifikacinis vienetas yra miško augavietės tipas, skiriamas pagal dirvožemio drėgnumą, derlingumą ir granuliometrinę ar dirvodarinės uolienos stratigrafiją. Pagal miško augalų bendrijų ir augaviečių panašumo kriterijus elementarūs miško sklypai jungiami į tipologinius ir teritorinius kompleksus. Smulkiausias miško sklypų sistematinis vienetas yra miško biogeocenozės tipas, o turintis praktinę reikšmę – miško tipas. Miškas yra bazė miško ūkiui organizuoti ir funkcionuoti.
700
-miškai
miškas žiemą
beržynas