Geografinių juostų ir zonų žemėlapis
miškãtundrių zònos, Šiaurės pusrutulio subarktinės juostos geografinės zonos, skiriančios tundros ir taigos zonas. Klimatas atšiaurus, ilgos, šaltos (iki –40 °C) žiemos su stipriais žvarbiais vėjais ir storoka (iki 1 m) sniego danga, o vasaros šilčiausio mėnesio vidutinė temperatūra 10–12 °C. Metinis radiacinis balansas 10–20 kkal/cm2. Daugiametis įšalas. Kritulių 150–450 mm per metus. Dirvožemiai – glėjiniai jauražemiai, šlynžemiai, durpžemiai, ledžemiai. Daug pelkių, termokarstinių ežerų. Sniego daugiau sukaupiančiose, nuo vėjo labiau apsaugotose arba geriau drenuojamose vietose auga tundrinis retmiškis ir kreivamiškis, kitur – bemiškė tundra. Retmiškio medžiai leidžia šaknis tik į paviršinį, šilčiausią dirvožemio sluoksnį, auga reti, daug kartų nušąla, todėl kamienas formuojasi vis iš kitų ūglių ir iškrypsta. Dažni žemi daugiakamieniai medžiai. Dėl žvarbių vienos krypties vėjų susidaro vėliavinės medžių lajų formos. Fitomasės 25–50 t/ha, metinis prieaugis 1,5 t/ha. Europos šiaurėje retmiškį sudaro beržai, paprastosios eglės ir pušys, sibirinės eglės ir Sukačiovo maumedžiai, Vakarų Sibiro lygumos šiaurėje iki Piasinos upės – sibiriniai maumedžiai, Sukačiovo eglės, drebulės, Šiaurės Sibiro žemumoje – sibiriniai maumedžiai. Rytų Sibiro kalnų miškatundrei būdingi pažeme besidriekiantys žemi daūrinių maumedžių ir kedrinių pušų sąžalynai. Šiaurės Amerikos šiaurės vakaruose vyrauja baltųjų eglių, šiaurės rytuose – juodųjų eglių ir amerikinių maumedžių miškatundrės retmiškis. Kreivamiškio ir retmiškio giraitės kaitaliojasi su samanine, krūmokšnine arba kerpine tundra. Yra visai plikų dėmėtosios tundros plotų. Miškatundrių zonos neturi savitų zoocenozių. Vasarą jose vyrauja miškų, žiemą – tundrų gyvūnai. Žiemą miškatundrės yra šiaurinių elnių kaimenių svarbiausios ganyklos. Yra vilkų, poliarinių lapių, baltųjų tetervinų. Miškatundrių zonų ribos matyti geografinių juostų ir zonų žemėlapyje.