miškininkỹstė, mokslas, tiriantis miško želdinimo, miško ugdymo ir miško apsaugos technologijas, aprėpiančias visą miško augimo sąlygų įvairovę. Miškininkystės pradmenų randama senovės Graikijoje ir Romoje. Kaip mokslo šaka pradėjo formuotis 18 a. Vokietijoje. Nuo 18 a. antros pusės miškininkystės specialistai pradėti rengti girininkijų miško mokyklose, institutuose, akademijose ir universitetuose. Pirmosios specialiosios miško mokyklos įkurtos 18 a. pabaigoje. 19 a. pradžioje visose Europos valstybėse jau veikė aukštosios miškų mokyklos. Siekdamos gerinti veiklą jos pradėjo steigti miškų tyrimo stotis, kurios tapo šiuolaikinių miško tyrimo įstaigų pirmtakėmis. Miškininkystės praktika grindžiama gamtos, geografijos ir ekonomikos dėsnių reikalavimų derinimu. Miško produktyvumo didinimo klausimus šiuolaikinė miškininkystė sprendžia iš daugiatikslio miško auginimo ir komplektinio naudojimo pozicijų.
Lietuvoje
Lietuvoje miškus pirmasis aprašė G. Valavičius (1559), bet išsamiau juos tirti pradėta tik 19 a. antroje pusėje. Tada atlikti ir pirmieji ugdomųjų kirtimų eksperimentai. Reikšmingiausi miškininkystės mokslo raidai 20 a. pradžioje buvo P. Matulionio darbai. Jis išleido floristinį veikalą Žolynas (1906), sukūrė tipologinę miškų klasifikaciją (1919), parengė medžių tūrių lenteles (1919), medynų augimo ir našumo eigos lenteles (1923), nurodymus dėl ugdomųjų kirtimų (1920), miško taksas (1924). 20 a. pabaigoje susiformavus miškininkystės šakoms (bendrajai miškininkystei, taksacijai, miškotvarkai, želdinimo, medynų formavimo ir apsaugos disciplinoms) miško pažinimo mokslas pavadintas miškotyra.
700