miško ūkis

miško želdinimas

mško kis, ūkio šaka, aprūpinanti šalies ūkį ir visuomenę miško gėrybėmis (miško medžiagomis ir miško paslaugomis). Apima miško auginimą (želdinimą, ugdymą, apsaugą) ir miško išteklių naudojimą (miško eksploataciją, miško prekybą). Miško ūkiui būdinga ilgas (50–100 ir daugiau metų trunkantis) medyno augimo laikotarpis. Pirminis metinis miškininkavimo vienetas yra miško sklypų visuma, vadinama poūkiu. Miško ūkis pradėtas plėtoti šalyse (Prancūzijoje, Austrijoje, Šveicarijoje, Vokietijoje), kurios pirmos pajuto medienos trūkumą. Išskiriami 3 miško ūkio plėtotės etapai: miško naudojimo ir apsaugos, miško naudojimo ir atkūrimo, miško auginimo ir naudojimo.

Pirmajame miško ūkio plėtotės etape (14–16 a.) pagrindinė miško produkcija buvo žvėrių mėsa ir kailiai. Siekiant išlaikyti medžiojamuosius žvėris buvo ribojama medžioklė. Miškai savoms reikmėms buvo kertami pasirinktiniais kirtimais. Antrajame miško ūkio plėtotės etape (17–19 a.) uždrausti pasirinktiniai kirtimai ir pereita prie plynųjų kirtimų, imtos taikyti miško želdinimo ir ugdymo priemonės. Trečiajame etape (nuo 20 a.) miško ūkis yra daugiafunkcis. Miško medžiagos sudaro 10–20 % miško produkcijos, ekologinės paslaugos šalies ūkiui – 30–40 % ir socialinės paslaugos žmonijai – 50–60 % miško sukurtos produkcijos. Miško ūkis grindžiamas daugiatikslio miško auginimo ir kompleksinio nuolatinio darnaus, tikslinę paskirtį atitinkančio miško išteklių naudojimo principu.

medienos paruošos Svilių miške

700

-miškų ūkis

Lietuvos miško ūkis