mišk téisė, teisės normų, reguliuojančių visuomenės santykius, susijusius su mišku, visuma. Teisės normų sureguliuoti visuomenės santykiai, susiję su mišku, tampa miško teisiniais santykiais. Daugelyje valstybių galiojanti miškų teisė reglamentuoja miškų savininkų teises, pareigas, miškų ūkio ekonominį reguliavimą, miško valdymą, atkūrimą, tvarkymą, auginimą, kirtimą, miško apsaugą ir kita.
LIETUVOJE iki 15 amžiaus miškų nuosavybės klausimus reglamentavo paprotinė teisė. Kazimiero teisyne pirmą kartą įtvirtinta miškų feodalinės nuosavybės teisė ir numatyta atsakomybė už tos teisės pažeidimą. Lietuvos Statutuose (Lietuvos Statutas) buvo skyrių, kurie reglamentavo miško gėrybių naudojimo tvarką ir numatė baudas už jos nesilaikymą. Iki 15 amžiaus vidurio miškai naudoti laisvai, daugiausia savoms reikmėms. 15 amžiaus pabaigoje miško naudojimas suintensyvėjo, nes miško medžiagos (ąžuolo gilės, medžio pelenai, degutas, žvėrių kailiai) tapo vienu pagrindinių eksporto objektų. Miško ūkio teisinio reglamentavimo pradžia laikomas Valakų įstatymas (1557). 1567 išleisti Girininkų nuostatai, kuriuose buvo nustatytos girininkų pareigos, numatyta miško naudojimo iždo, kunigaikščio dvaro, valstiečių, girininkijos tarnybinių žmonių reikalams ir naujų kaimų kūrimosi giriose tvarka. Išsamiau miškų naudojimo ir apsaugos tvarką reglamentavo 1641 Vladislovo Vazos išleista Karališkųjų girių ordinacija. Pagal ją Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės miškai suskirstyti į 11 girininkijų. Kiekvienai girininkijai nustatytas tikslus prižiūrėtojų skaičius ir jų pareigos. Nuo 1840 miškai tvarkyti pagal Rusijos imperijos Miškų statutą (1802).
1918 atkūrus nepriklausomą Lietuvos valstybę galiojo Miškų statutas. Buvo išleista ir kitų teisės aktų, reglamentuojančių miško ūkį: Įstatymas miškų naikinimui sustabdyti (1918), Žemės reformos įvedamasis įstatymas (1920), Valstybinio miško pardavimo taisyklės (1926), Taisyklės privatinių savininkų miškams prižiūrėti ir valdyti (1926), Įstatymas miškui želdyti (1937). Žemės ūkio ministras 1937 sudarė komisiją naujam Miško statutui parengti. SSRS okupavus Lietuvą liko neparengtas.
SSRS okupacijos metais miškai ir miško ūkis buvo tvarkomi pagal Rusijos Sovietų Federacinės Socialistinės Respublikos miškų kodeksą (1923) ir SSRS Ministrų Tarybos nutarimus. 1979 priimtas LSSR miškų kodeksas (galiojo iki 1995).
Dabartinę miškų teisės sistemą sudaro Miškų įstatymas (1994, įsigaliojo 1995, nauja redakcija 2001) ir poįstatyminiai teisės aktai. Miškų įstatyme nustatyta, kad miškas nuosavybės teise gali priklausyti valstybei, fiziniams ir juridiniams asmenims, užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, bet turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus. Valstybinės reikšmės miškai išimtine nuosavybės teise priklauso valstybei. Valstybinės reikšmės yra miškai, esantys valstybiniuose rezervatuose, valstybiniuose parkų rezervatuose, rezervatinėse apyrubėse, Kuršių nerijos nacionaliniame parke, taip pat miestų miškai, kiti Vyriausybės sprendimu prie valstybinės reikšmės miškų priskirti miškai. Valstybinių miškų savininko funkcijas vykdo Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Aplinkos ministerija vykdo visų miškų valstybinio valdymo funkcijas. Miškų urėdijoms priskirtų valstybinių miškų atkūrimą, priežiūrą, apsaugą ir naudojimą koordinuoja Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. Miškų urėdijos joms suteiktose teritorijose valdo, atkuria, prižiūri, saugo ir naudoja valstybinius miškus. Vyriausybės patvirtinti Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatai (2015) reglamentuoja privačių miškų tvarkymą, atkūrimą, naudojimą, nustato jų savininkų teises ir pareigas.
Pagal Miškų įstatymą miškas ir jo ištekliai saugomi nuo savavališko kirtimo, naudojimo tvarkos pažeidimo, teršimo, padegimo, gyvulių daromos žalos. Miškas taip pat saugomas nuo ligų, kenkėjų, laukinių žvėrių daromos žalos, gaisrų ir kitų stichinių nelaimių, mechaninių miško dirvožemių ir medžių pakenkimų. Miškuose, neatsižvelgiant į jų nuosavybės formą, privalo būti sukurta ir palaikoma gaisrinių priemonių bendra valstybinė sistema, apimanti stebėjimo, profilaktines ir gaisrinės saugos priemones. Vyriausybės patvirtintose Miškų priešgaisrinės apsaugos taisyklėse (2015) nustatyti bendrieji miškų apsaugos nuo gaisrų reikalavimai privalomi visiems miškų savininkams, valdytojams ir naudotojams. Gaisrinę priežiūrą visuose miškuose atlieka valstybinės miškų tarnybos pareigūnai kartu su valstybinės gaisrinės priežiūros pareigūnais. Jie turi teisę sustabdyti, apriboti ar uždrausti ūkinę veiklą miško valdoje, kurioje nesilaikoma gaisrinės saugos taisyklių. Viena pagrindinių kovos su kenkėjais priemonių – geros sanitarinės miško būklės palaikymas, miškų apsaugos cheminių priemonių naudojimas. Miškų savininkai ir valdytojai privalo laikytis aplinkos ministro patvirtintų Miško sanitarinės apsaugos taisyklių (2014, įsigaliojo 2015). Saugant miškus nuo gyvulių ir žvėrių daromos žalos draudžiama ar ribojama gyvulių ganiava miško žemėse, reguliuojamas žvėrių skaičius, naudojamos biotechninės ir kitos priemonės. Aplinkos apsaugos įstatyme (1992) nustatyta, kad miškus privaloma saugoti nuo kenksmingos taršos. Ūkio subjektai, eksploatuojantys taršos šaltinius, turi laikytis teršalų išmetimo sąlygų ir normatyvų, kurie nustatomi atsižvelgiant ir į miškų saugos reikalavimus. Kovojant su savavališkais miško kirtimais numatyta administracinė, baudžiamoji ir materialinė atsakomybė.
Aplinkos ministro tvirtinamos Miško kirtimų taisyklės (2010) nustato miško šviesinimo, valymo, retinimo ir einamųjų kirtimų vykdymą. Jos privalomos visiems miškų valdytojams ir privačių miškų savininkams. Aplinkos ministro tvirtinami Miško atkūrimo ir įveisimo nuostatai (2016) reglamentuoja kirtaviečių apželdinimo ir miško įveisimo ne miško žemėje tvarką ir technologiją.
700