Geografinių juostų ir zonų žemėlapis
mišk zònos, įvairių geografinių juostų sausumos geografinės zonos, kuriose pakanka šilumos medžiams augti, o drėgmės arba pakanka, arba per daug. Dėl drėgmės pertekliaus susidaro tankus hidrografinis tinklas, gausūs požeminiai vandenys, paviršiaus vanduo išplauna dirvožemius. Visose miškų zonose susidaro rūgštūs, mažo maistingumo dirvožemiai. Miškų zonose vyrauja miškų fauna. Miškų zonų ribos matyti geografinių juostų ir zonų žemėlapyje.
Vidutinių juostų miškų zonos
Vidutinių juostų miškų zonos yra Eurazijoje, Šiaurės ir Pietų Amerikoje. Šiaurės pusrutulyje ašigalių link jos susisiekia su miškatundrėmis, o pusiaujo link žemynų paokeaniniuose vakariniuose sektoriuose – su subtropinės juostos visžaliais kietalapiais miškais, rytiniuose – su subtropinės juostos musoniniais mišriaisiais miškais, žemynų vidurio sektoriuose – su miškastepėmis. Eurazijos miškų zonos apima Šiaurės ir Vidurio Europą (išskyrus Skandinavijos pusiasalio šiaurę) ir didumą Rytų Europos, Uralo, Vakarų Sibiro, Vidurio Sibiro, Tolimųjų Rytų (iki Didžiosios Kinijos lygumos); apima t. p. Korėjos pusiasalio ir Honsiu salos šiaurę. Šiaurės Amerikoje vidutinių platumų miškų zonos eina nuo Atlanto iki Ramiojo vandenyno, tarp 51–61 ir 36–40° šiaurės platumos. Pietų Amerikoje jų yra Anduose, į pietus nuo 38° pietų platumos, Okeanijoje – Naujosios Zelandijos Pietinėje saloje, Tasmanijos salos pietuose.
Vidutinių juostų miškų zonoms būdinga gamtinių procesų sezoninė kaita. Šilumos nedaug; suminė Saulės spinduliuotė 290–420 kj/cm2. Šalčiausio mėnesio vidutinė temperatūra nuo minus 40 iki 5 °C, šilčiausio 12–20 °C. Kritulių iškrinta nuo 300–1000 mm (lygumose) iki 2000–3500 mm (kalnuose ir musoniniuose kraštuose) per metus. Dirvožemiai daugiausia jauražemiai, palvažemiai, išplautžemiai, rudžemiai. Šiaurės pusrutulio vidutinėje juostoje, kur klimatas atšiauresnis, yra spygliuočių miškų zona (taiga); nedidelė augalijos įvairovė, nesudėtingi (1–3 medžių rūšių) medynai, nedidelis jų produktyvumas (metinis fitomasės prieaugis 5–6 t/ha). Vakariniuose sektoriuose yra tamsioji (eglių, kėnių) taiga, rytiniuose – šviesioji (maumedžių, pušų) taiga, auganti daugiausia ant daugiamečio įšalo. Tamsiojoje taigoje beveik neauga žolės, vyrauja jaurėjimo ir pelkėjimo procesai, susidaro jauražemiai, balkšvažemiai, šlynžemiai, durpžemiai. Žemyniniame taigos sektoriuje pelkėjimą dar spartina daugiametis įšalas. Šios zonos faunai priklauso lūšys, voverės, sabalai, erniai, kiaunės, rudosios lapės, briedžiai, rudieji lokiai, kurtiniai, apuokai, geniai, jerubės, tetervinai.
Vidutinių juostų miškų zonos pereinamuosiuose iš žemyninių į paokeaninius sektoriuose (Europoje, Tolimuosiuose Rytuose, Kanados rytuose, Jungtinėse Amerikos Valstijoje – Apalačų kalnuose) susiformavo mišriųjų miškų zonos. Jos užima gausiai lietaus drėkinamas sritis, kuriose mažai sniego ir gana šiltos žiemos. Čia miškus sudaro eglės, kėniai, plačialapiai ir smulkialapiai medžiai, pušys (mišrieji miškai). Šių miškų struktūra sudėtingesnė negu taigos: gausus trakas, puskrūmiai, žolės. Dirva velėnėja, silpnėja jaurėjimas, vyrauja išplautžemiai, balkšvažemiai, palvažemiai. Fauną sudaro taigos ir lapuočių miškų gyvūnai.
Vidutinių juostų gausiausiai lietaus drėkinamuose sektoriuose, kur vasaros vėsokos, o žiemos švelnios ir beveik be sniego, susiformavo plačialapių miškų zonos. Jose miškų edifikatoriai yra ąžuolai, bukai, skroblai, klevai, liepos, uosiai. Miško struktūra sudėtinga. Metinis fitomasės prieaugis apie 10 t/ha. Dėl lapuočių įtakos neutralizuojamos dirvožemio rūgštys, susilpnėja jaurėjimas, formuojasi miškų rudžemiai, išplautžemiai. Plačialapių miškų faunai būdinga: Vakarų Europoje – šernai, taurieji elniai, stumbrai, kiaunės, stirnos, juodieji šeškai, pilkieji kiškiai, bebrai, ežiai, volungės, dagiliai, geniai; Tolimuosiuose Rytuose – juodieji lokiai, dėmėtieji elniai, tigrai, leopardai, mangutai, mandžūriniai kiškiai, mandarininės antys, rojaus musinukės.
Subtropinių ir tropinių juostų miškų zonos
Subtropinėse ir tropinėse juostose miškų zonos yra tik gausiai lietaus drėkinamuose paokeaniniuose sektoriuose ir palei jūras. Šiaurės pusrutulyje didelius plotus užima žemynų rytinio paokeaninio sektoriaus musoniniai mišrieji miškai. Čia lietingiausias metų laikas yra vasara, todėl sąlygos miško augalijai palankios, susidaro labai vešlūs ir sudėtingos struktūros (20–30 medžių rūšių) ąžuolų, pušų, laurų, mirtų, bambukų, magnolijų, palmių, fikusų miškai, panašūs į pusiaujo miškus, tik žiemai iš dalies metantys lapus. Jų metinis fitomasės prieaugis apie 15 t/ha. Pietų pusrutulio subtropinė ir tropinė juostos miškingesnės vakaruose; čia vyrauja drėgnieji atogrąžų miškai, žiemai iš dalies metantys lapus. Augalų liekanos mineralizuojasi ištisus metus, todėl susidaro nehumusingi dirvožemiai – geležaliumžemiai, geltonžemiai.
Subekvatorinių juostų miškų zonos
Subekvatorinėse juostose miškų zonos yra tik rytiniuose musoniniuose žemynų sektoriuose (Indijoje, Indokinijos pusiasalyje, Gvianos plokščiakalnyje ir žemumoje, Madagaskaro rytuose). Šie miškai labai artimi ekvatorinės juostos miškams, tik sausmečiu meta lapus.
Ekvatorinės juostos miškų zonos
Ekvatorinėje juostoje vyrauja drėgnieji atogrąžų miškai. Tai seniausi ir sudėtingiausios struktūros miškai, augantys nuo paleogeno laikų. Juose auga daug medžių rūšių ir nedaug žolių rūšių. Miškai tamsūs, sunkiai įžengiami, iš labai aukštų, tiesių, nešakotų medžių. Augalai be sezoninio ritmo: žydi, nokina vaisius, keičia lapus bet kuriuo metu. Metinis fitomasės prieaugis apie 30 t/ha. Gausios nuokritos nuolat papildo dirvožemį maisto medžiagomis, bet labai greitai irsta (gausi mikroflora ir mikrofauna), vėl paimamos medžių arba išplaunamos. Susidaro nehumusingi, labai rūgštūs dirvožemiai (geležaliumžemiai, geltonžemiai, kita), geležies hidroksidų nuspalvinti gelsvai ir rusvai. Miškų vietoje kuriant žemės ūkio naudmenas, su medžiais pašalinama didesnė dalis maisto medžiagų, todėl atželti šie miškai negali. Susidaro antrinė skurdi savanos tipo augalija arba džiunglių sąžalynai. Pagal pirminių miškų sudėtį išsiskiria Kongo baseino (fikusai, duonmedžiai, mimozos, kavamedžiai, bananai), Amazonijos (kaučiukmedžiai, orchidėjos, raudonmedžiai), Indonezijos miškai. Amazonijos drėgnieji atogrąžų miškai vadinami hilėja. Ekvatorinės juostos miškų zonoje vyrauja medžių gyvūnai, nėra šuoliuojančių ir greitai bėgiojančių gyvūnų, nedaug plėšriųjų. Medžiuose iš žinduolių būdingos žmoginės beždžionės, ypač gorilos, šimpanzės, orangutanai, šunbeždžionės pavianai, pusbeždžionės, tinginiai, šikšnosparniai, žemėje – tapyrai, skruzdėdos, šernai, leopardai, okapijos. Paukščiai (papūgos, raganosiai, tukanai, rojaus paukščiai) trumpais plačiais sparnais, trumpais storais stipriais snapais. Daug roplių ir varliagyvių. Labai daug vabzdžių – skruzdėlių, termitų, cikadų, bičių, musių cėcė.
-Spygliuočių miškų zonos; -mišriųjų miškų zonos; -plačialapių miškų zonos; -musoniniai mišrieji miškai