Mišpãrai (lot. vespera – vakaras), Vakarnė, Liturginių valandų ciklo vakarinė valanda. Kaip ir kitos Valandos, Mišparai pradedami įžangine formule Deus in adiutorium, po kurios giedamos psalmės su antifonomis. Pagal katedros tradiciją giedamos 5, pagal vienuoliškąją – 4 antifonos ir psalmės. Eilinę savaitę paprastai giedamos 109–113 psalmės sekmadieniais ir 114–147 psalmės kitomis savaitės dienomis. Per kai kurias šventes giedamos kitos psalmės. Antifonos keičiasi pagal liturginį kalendorių. Po psalmių ir antifonų seka skaitinys su trumpuoju arba ilguoju responsorijumi ir himnas. Po to giedama dar viena speciali antifona su evangelijos giesme Magnificat. Mišparai užbaigiami trumpomis maldomis ir atsisveikinimo formule Benedicamus Domino. Kai kuriomis švenčių dienomis būdavo dveji Mišparai – šventės išvakarėse ir šventadienio vakare; dažniausiai giedotos tos pačios giesmės (skirdavosi nebent Magnificat antifona).
Vėlyvaisiais viduramžiais imta kurti ir daugiabalses Mišparų giesmes. Antifonos ir didieji responsorijai dažnai kurti kaip motetai ir organumai. Šiek tiek vėliau labai išpopuliarėjo ir į atskirą muzikos žanrą išsiplėtojo Magnificat, Renesanso epochoje kurta motetų, baroko – kantatos stiliumi. Daugiabalsių Mišparų daugiausia sukurta baroko ir klasicizmo epochoje. Tarp žymiausių Mišparų – C. Monteverdi Palaimintosios Mergelės Marijos mišparai (Vespro della Beata Vergine 1610), W. A. Mozarto Iškilmingi pamokslininko mišparai (Vesperae solennes de confessore C‑dur 1780).
2752